Europos Sąjungos (ES) valstybėse baigti rinkti parašai po peticija, reikalaujančia užtikrinti visiems piliečiams besąlygines, universalias pajamas. Reikalingas milijonas parašų taip ir nebuvo surinktas. Kodėl?
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Galvojant apie pasiūlymo patrauklumą, tokia peticijos nesėkmė maloniai stebina: kodėl gi žmonėms nebalsavus už tai, kad kiekvienas, be jokių išankstinių sąlygų ar išimčių gautume po 600 ar 800 eurų pajamų? Ne vienerius metus visoje Europoje vyko debatai: moksleiviai ir akademikai ieškojo argumentų pagrįsti, kodėl žmogui pridera gauti pajamas, užtikrinančias pragyvenimą, maistą, stogą virš galvos – ir visa tai be jokių darbo pastangų. Rasta daugybė argumentų, kodėl gyvenimas turi būti be vargo, tačiau pasvarstykime, kas nutiktų, jei graži idėja būtų realizuota ir visi „išsilaisvintume“ nuo darbo.
Kas yra darbas? Tai tarnystė kitam žmogui, visuomenei, kai mes realizuojame, įdarbiname savo talentus, gamindami kitiems žmonėms duoną, pieną, aprūpindami juos žiniomis, paslaugomis – medicinos ar grožio, ir gyvenimui reikalingais daiktais: kompiuteriais, drabužiais ir baldais.
Kas gi nutinka, jeigu dalis žmonių įgauna teisę pelnyti duoną, pieną, namus, kompiuterius, neįdėję į tai jokio darbo, nesukūrę kitiems jokios vertės – nei daiktų, nei paslaugų? Natūralu, viso to ima trūkti: pirmiausia, ima trūkti pačių darbo rankų, o galiausiai paslaugų, daiktų, žinių bei … atsakomybės. Tuomet viskas ima brangti ir netrukus tie 600 ar 800 išdalintų eurų tampa beverčiais. Už juos nėra ko nusipirkti.
Beverčiai pinigai, kuriais buvo apmokėtas kažkieno besąlyginis gyvenimas, neišvengiamai užkuria infliacijos spiralę, ir tie, kurie dirbo, triūsė, taupė ir investavo, sutrinka. Infliacijos mechanizmai veikia taip, kad ten, kur turėtų būti uždarbis, staiga atsiranda nuostolis. Žmonės pasimeta. Dalis neišvengiamai susigundo gyventi iš besąlyginių pajamų. Juk kam eikvoti energiją, kai rezultatą gausi mažesnį, negu įdėjai. Kita dalis jaučiasi apgauta: jų sukauptos žinios, išradimai ir sukurtos darbo vietos netenka vertės. Tai, ką matome šiandien – beprecedentę darbuotojų stoką – yra savalaikis skambutis, perspėjantis žmoniją apie planų gyventi be darbo ir be tarnavimo kitiems pavojus.
Dar garsiau apie tykančius pavojus įspėja į aukštumas šovusi infliacija. Prie jos prisidėjo pinigų spausdinimas tam, kad būtų finansuojamos augančios valstybių skolos. Nesunku nuspėti, kokio masto ji būtų, jeigu iš oro būtų kasdien gaminamos šešiašimtinės, kuriomis išmokamos neužtarnautos pajamos: pinigų būtų dar daugiau, o dirbančiųjų dar mažiau. Vadinasi atotrūkis tarp paklausos ir pasiūlos dar labiau augtų, ir drauge augtų kainos.
Idėjos, žadančios duoną, pieną ir stogą be jokios tarnystės kitiems, ydingos ne tik dėl to, kad padaro darbą nebūtiną, o pinigus – beverčius. Norisi tikėti, kad įsisavinę visus argumentus jaunuoliai nebus jų pakerėti ir netaps nelaimėliais, visą gyvenimą svajojančiais apie besąlyginį buvimą, kokio šioje žemėje tiesiog nėra. Ir ačiū Dievui, nes kepdami duoną, slaugydami ligonius, mokydami vaikus kiekvienas iš mūsų gali nueiti savo tobulėjimo kelią.
Komentaras buvo publikuotas lrt.lt
