Nuo kitų metų sausio pirmos dienos vienam savininkui negalės priklausyti daugiau nei 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės. Kalbant toliau svarbu paminėti, jog šis draudimas galioja ne užsieniečiams, nuo kurių vis bandoma apsisaugoti, bet patiems lietuviams.
500 hektarų gyvulininkystės sektoriui reiškia, jog didžiausios fermos Lietuvoje galės auginti ne daugiau kaip 625 gyvulius, nes didesniam kiekiui nepakaks vietų ganyklose. Palyginimui, Nyderlandų karalystėje, garsėjančioje vienu produktyviausiu žemės ūkio sektoriumi pasaulyje, didelėse fermose auginama nuo 4 iki 12 kartų daugiau gyvulių. Jose auginti gyvulius yra pigiau, paprasčiau, tokie ūkiai turi sąlygų taikyti inovatyvias, darbo našumą didinančias technologijas bei gali labiau konkuruoti pasaulinėje rinkoje.
Maži ar dideli ūkiai turėtų egzistuoti – ne valdžios, o pačių ūkio savininkų reikalas, tad valdžia neturėtų kurti taisyklių, trukdančių ūkiams plėstis ir investuoti.
Tarsi iš oro paimtas maksimalų žemės plotą vienam savininkui nustatantis dydis, stokojantis objektyvių jo pasirinkimo kriterijų, trukdo žemės ūkio įmonėms kurti naujas darbo vietas kaimo vietovėse, kuriose nedarbo lygis yra 27 proc.aukštesnis nei miestuose.
Viename Seimo posėdžių stambiųjų ūkininkų atstovai guodėsi, jog viešojoje erdvėje jie yra nepagrįstai kaltinami kaimo žmonėms nesukuriantys darbo vietų.Kaip teigia ūkininkai, didelės, ilgai veikiančios ir galinčios plėstis bendrovės norėtų ir galėtų vykdyti plėtrą bei pasiūlyti darbo jo neturintiems. Tačiau būtent valdžios sprendimai apsaugoti žemę nuo pačių žmonių ir atima potencialias darbo vietas iš norinčiųjų gyventi geriau.
Gera žinia – Seimo nariai pritaria, kad 500 hektarų plotas kai kurioms bendrovėms tikrai yra per mažas ir kad tai yra problema. Blogoji žinia ta, jog šią problemą jie spręs, kaip geriausiai moka – sukurdami dar šiek tiek naujų reguliavimų.
Vienas iš posėdyje nuskambėjusių siūlymų – leisti žmonėms pirkti daugiau žemės, bet, norint ją parduoti, vieninteliu įmanomu pirkėju būtų valdžia, privalėsianti nupirkti parduodamą žemę rinkos kaina. Akivaizdu, jog valdžia kiek per daug įsijautė į verslininko vaidmenį, nors verslauti – tikrai ne jos kompetencija. Kad valdžiai elgtis su pinigais nesiseka, rodo vis didėjanti valstybės skola, kurią dar vienas už mokesčių mokėtojų lėšas vykdomas įsipareigojimas tik dar labiau padidintų.
Kitas, ne ką mažiau šokiruojantis pasiūlymas – leisti daugiau žemės pirkti tik toms įmonėms, kurios atitiks valdžios sugalvotus kriterijus (pvz., turės tam tikrą skaičių gyvulių) bei paisys ribojimų (kažkiek metų negalės parduoti žemės ar gyvulių). Argi negalėtų vienas iš kriterijų būti liaudies dainų dainavimas šienapjūtės metu? Matyti, kad kai kurie parlamentarai dar nepamiršo vizitų į kolūkius „kriterijams tikrinti“, kur juos prie vartelių pasitikdavo su duona, druska ir kepurine.
Dar kartą neprošal pasikartoti, jog visi šie ribojamai, jeigu bus patvirtinti, bus taikomi ne užsieniečiams, o lietuvių ūkininkams. Turime paradoksalią situaciją – viena vertus, dalis valdžios atstovų nenori leisti žemės įsigyti užsieniečiams, nes neva žemės neliks lietuviams. Kita vertus, ta pati valdžia neleidžia žemės įsigyti ir lietuviams. Visa tai panašu į norą sukurti būrelį išrinktųjų, kuriems valdžia sukurs privilegiją pirkti ir parduoti žemę. Priklausysi būreliui – pirk, parduok, uždirbk.Nepriklausysi būreliui – negalėsi nei įsigyti, nei parduoti. Žemė ir pinigai kaip ir tavo, bet naudotis jais negali.
Tokie valdžios užmojai sako viena – nuosavybės teisės Lietuvoje negerbiamos.Turime Konstituciją, kurioje Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, bet leidžiami įstatymai, kurie nė iš tolo nedera su šia pamatine nuostata. Siūlymai nedera ir su Konstitucijoje numatyta asmens laisve pasirinkti verslą bei saugoma konkurencijos laisve. Taip pat neatsižvelgiama į Konstitucinį Teismą, kuris prieš septynerius metus byloje dėl minėto įstatymo išaiškino, jog negalima nustatyti teisinio reguliavimo, kai leistinos įsigyti žemės maksimalūs dydžiai skirtingiems subjektams būtų nustatyti ne pagal konstituciškai pagrįstus kriterijus.
Nauji reguliavimai senųjų reguliavimų padarytų problemų nesprendžia, o Seimas iki Kalėdų dar turi laiko padaryti gerų darbų. Vienas jų – išlaisvinti veikti ir kurti norinčius žmones nuo juos varžančių ribojimų.
