„Griauti – tai ne statyti” – sako patarlė, ir vis dėlto, norint nugriauti pastatą, būtina gauti statybos inspekcijos leidimą. Norint nugriauti ilgai ant keleto atramų statytą pensijų sistemą, leidimo gauti nereikia.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Nors prieš privatų pensijų kaupimą labiau pasisako kairieji, sugriauti jį netyčia gali ir dešinieji politikai. O ir kaip jiems atsilaikyti, kai apeliuojama į jų meilę laisvei ir įtikinėjama, kad nedera riboti žmogaus laisvės disponuoti sukauptomis lėšomis? Visa tai verčia prisiminti bazinį ekonomikos principą: žmogus labiau vertina dabar prieinamas gėrybes nei gėrybes ateityje. Šią aksiomą pastiprina sovietinė praeitis: daugelis tiki, kad gerovę, juolab senatvėje, privalo užtikrinti valdžia.
Ir būtent šis bazinis principas, žinomas kaip „laiko preferencija“, leidžia suprasti politikus ištikusią dilemą, o taip pat ir sutaikyti tuos, kurie teigia, kad žmogus nesugeba būti atsakingas su tais, kurie tiki, kad žmogus be išlygų norės ir pajėgs savo ateitimi pasirūpinti. Tiesa yra per vidurį.
Tam, kad žmogaus atsakomybė nubustų, privačiam kaupimui reikia suteikti bent jau ne blogesnes sąlygas, negu valdiškam, Sodroje. Būtent todėl įmokoms į privatų pensijų kaupimą turi galioti toks pat mokesčių režimas, kaip ir Sodros įmokoms. Sutikite, yra skirtumas tarp 100 eurų, kuriuos žmogus atidės pensijai iš neapmokestintų pajamų, ir 60 eurų, kuriuos galės atidėti, sumokėjęs visus mokesčius. Pensija, sukaupta iš apmokestintų ir neapmokestintų įmokų, skirsis keleriopai.
Mokesčių režimas gali skatinti atsakingus žmogaus sprendimus – arba nuo jų atgrasyti. Svarbu ir neapmokestinamos įmokos dydis. Reformos pradžioje įsipareigota, kad įmoka sieks 5,5 proc., tačiau po daugybės apkarpymų ji tėra 3 proc. Pasaulio gi patirtis rodo, kad adekvačiai pensijai sukaupti reikia atidėti bent 10 proc. bruto žmogaus pajamų. Tad grįžimas prie adekvataus įmokų dydžio problemą spręstų iš esmės, tačiau politikai jo nesvarsto. O kai kaupti siūloma iš apmokestintų pajamų, žmogus greit paskaičiuos, kad verčiau „nesukti sau galvos“ ir pasikliauti Sodros „taškais“. Jo atsakomybė bus užmigdyta.
Jeigu privačiam kaupimui taikomas toks pats mokesčių režimas kaip ir Sodros įmokoms, suprantama, kad abiems vienodai taikoma ir „neišėjimo“ sąlyga. Kaupiama juk tikslingai – senatvei. Norintys kaupti su „išėjimo“ galimybe, ir šiandien gali tai daryti: sumokėjęs mokesčius, žmogus gali įsigyti nekilnojamąjį turtą ar kitas vertybes. Štai, kur slypi politikams paspęsti spąstai: užuot siūlę, kad žmonės galėtų iš neapmokestintų pajamų kaupti pensijai ir kitais būdais, ne tik pensijų fonduose (kai kuriose šalyse tai įteisinta), jie linkę išlaisvinti žmonių išėjimą iš neapmokestintomis įmokomis paremto kaupimo. Ir jeigu šį žingsnį žengs, čia pat užlips ant kažkieno rūpestingai patiestų grėblių! Vos tik laisvas išėjimas iš kaupimo bus įteisintas, jam taikomas mokesčių režimas bus paskelbtas „įstatymo spraga“ ir likviduotas. Tapsime Sodros įkaitais.
O juk iš pastarosios niekas neturi teisės išeiti, mokėti Sodrai privalo net dirbantys pensininkai. Ir jeigu manoma, kad konstitucija neturi riboti žmogaus galimybės išeiti iš privataus pensijų kaupimo, tokią pačią nuostatą reikėtų taikyti ir Sodrai. Ir atvirkščiai – jei ilgalaikis kaupimas yra būtina ir subsidiari piliečio ir valstybės atsakomybė, tuomet Sodros pensijai ir privačiai pensijai turi būti taikomos adekvačios ir analogiškos sąlygos. Šis paprastas, bet kertinis principas atrakina ilgai trunkančias diskusijas dėl pensijų sistemos tvarumo.
Ironiška, kad antra pensijų atrama, vadinama antrąja pakopa, griaunama netiesiogiai, tarsi ją “gerinant”. Užtai trečia pakopa ir gyvybės draudimas griaunami tiesiogiai: naikinant jiems būtiną mokesčių režimą ir kišant pagalius į draudimo veiklą. Tik pirmąja – Sodros atrama – niekas neabejoja. Bet juk sugriovus antrą ir trečią, ji liks vienintelė. O pastatui išlikti tvirtam reikia bent trijų atramų.
Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.