Pavasarį plačiai nuskambėjusi žinia, kad kainų augimą lėmė išaugę pelnai buvo paneigta Lietuvos banko tyrimų. Neilgam. Rudenį žmonėms vėl priminta, kad dėl infliacijos neva kalti verslai ir pelnai. Kasdien nuo aukštų kainų kenčiančiam žmogui žinia apie jo kančių kaltininkus įstringa giliai. Ir ilgam.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Diskursas apie infliaciją sukėlusius pelnus pavojingas trimis aspektais. Pirma, visuomenės dėmesys nukreipiamas nuo tikrųjų infliacijos priežasčių. Vadinasi, jos pamokos liks neišmoktos, o skaudus kartojimas – neužkardytas. Antra, priežastys painiojamos su padariniais, paklausos veiksnio svarba pridengiamas kaštų eilutėmis, o veiklos kaštai painiojami su veiklos rezultatais. Tai sujaukia mintis žmonių galvose ir įgalina marksistinį santykių rinkoje supratimą. Trečia, pelnas visuomenės mąstyme tampa blogio šaltiniu, ir kuo tas pelnas didesnis, tuo blogis didesnis. Taip pakertami konstituciniai mūsų santvarkos pamatai. Ir ekonomikos ateitis.
Lietuvos banko duomenys rodo, kad įmonėse augo kaštų eilutės, kurios iš tiesų daro įtaką kainoms – atlyginimai ir importas. Tačiau pabrėžiamas tik pelno – kuris yra ne kaštai, o veiklos rezultatas, vaidmuo. Skirtingai nuo atlyginimų, importuojamų žaliavų bei energijos įskaičiuoti pelno į savikainą, kaip kartais kalbama, neįmanoma. Tai gali padaryti nebent monopolininkas. Visi kiti pelno „įkalkuoliuoti“ negali. Jie gali turėti siektinus rezultatus, tačiau juos galiausiai lemia vartotojų įvertinimas konkurencinėje kovoje bei daugybė nenumatytų veiksnių – palūkanų brangimas, tūkstančio kaštų eilučių svyravimai, geopolitika.
Kainas lemia ne pelno dydis, o konkurencija ir paklausa – vartotojų kišenėse, kortelėse ir sąskaitose esantys pinigai, kitaip tariant, pinigų kiekis. Prieš kainoms sukylant, paklausa nutrūko nuo grandinių ir iškilo iki neregėtų aukštumų. Tai lėmė Europos Centrinio Banko pinigų politikos priemonės, poveikį kainoms sustiprino karas, energetinė krizė, tiekimo trikdžiai. Be pinigų kiekio padidinimo ketvirtadaliu (o Lietuvoje netgi trečdaliu) tokio masto visuotinis kainų augimas būtų tiesiog neįmanomas. Tad už vartotojų, atnešusių visiems pardavimų ir uždarbio galimybę, galiausiai stovi ir centriniai bankai.
Pristimuliuota paklausa taip kardinaliai pakeitė rinką, kad konkurencija tarp gamintojų (pardavėjų) virto konkurencija tarp vartotojų. Ydingas rinkos apvertimas neapsiejo be padarinių. „Šoko ir dainavo“ ne tik darbdaviai prieš darbuotojus, bet ir pirkėjai prieš tiekėjus. Kainų augimas – neišvengiamas tokių anomalijų padarinys, rinkos logikos ir proporcijų pažeidimų atoveiksmis. Tai išskirtinis šio amžiaus įvykis, kurį uždengti pasakojimu apie pelnus, kaip infliacijos priežastį, neišmintinga.
Be to, gamintojų kainų indeksas nuolat lenkė vartotojų kainų indeksą, tad įmonės negalėjo lengvai „perkelti“ kaštų ant galutinio vartotojo ir buvo pasiruošusios „suvalgyti“ kainų augimą pelnų sąskaita. Pamenate? – Visur buvo suveržti diržai ir imtasi taupyti kiekvieną kaštų eilutę. Uždirbti daugiau ir išleisti mažiau – yra kiekvieno vadovo ir įmonės grandies pareiga. Bravo, jeigu tai leido išsaugoti įmonės veiklą! Metų pabaigoje suskaičiuoti pelnai – tai ne kas kita kaip vartotojų aplodismentai.
Sunkmetis pats pasirūpins apkirpti pelnus. Paklausai smukus ir skaičiuojant nebe trumpos, o ilgos distancijos pelnus, paveikslas keičiasi. Tačiau visuomenėje naratyvas dėl lengvai uždirbtus didelius pelnus – jau prigijo. Apie socialinį pelno vaidmenį nutylima, ir čia turiu galvoje ne filantropiją, o tiesioginį vaidmenį. Kas, jei ne pelnas suteikia veiklai tvarumo, plėtros ir darbo vietų kūrimo šaltinį. Patvirtina, kad ši tarnystė vartotojams reikalinga ir gali būti tęsiama.
Sako, žmogaus vaidmuo išryškėja, jam nesant. Negi norėtume įsitikinti socialiniu pelno vaidmeniu, kai tų pelnų nebeliks?
Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.
