Savo kasdienybėje nemėgstame ko nors stokoti. Stokos nemėgstame. Galima pasakyti ir dar stipriau – mes jos nekenčiame. Bet kas nutiktų mūsų gyvenime, jei stokos neliktų ir mes pradėtume stokoti pačios stokos? Į stoką verta pažvelgti ir nekasdieniu, filosofiškesniu žvilgsniu, leidžiančiu, be kita ko, kiek kitaip pamatyti ir pačią kasdienybę. Tad į stokos fenomeną pažvelgsiu, aptardamas stokos pilnatvę, pilnatvės stoką ir tai, kaip dialektinė šių dviejų stokos aspektų sąsaja leidžia įžvelgti mūsų gebėjimo garbingai stoti mums kylančių iššūkių akivaizdon – ir kūrybingai tuos sunkumus įveikti – galimybės sąlygas.
VU profesorius dr. Naglis Kardelis.
Visi savo akimis matome, kaip pasaulis tampa vis chaotiškesnis ir turbulentiškesnis. Chaosas ir turbulencija įgyja ne tik kito laipsnio, bet ir visiškai naujos kokybės pavidalus – susiduriame ne tik su žinomais, bet ir, kaip sakoma, su nežinomais nežinomaisiais. Kol ruošiamės nuspėjamoms grėsmėms, mus ištinka kitos – ne tik tokios, kurioms neįstengėme laiku pasiruošti, ir net ne tik tokios, kurių nepajėgėme iš anksto numatyti, bet ir tokios, kurių negebėjome net įsivaizduoti ar baisiausiame košmare susapnuoti. Pandemija, vis įnoringesnis klimatas ir neseniai kilę karai – tai tik keletas tokių netikėtai kilusių problemų pavyzdžių.
Kad išmoktume gyventi vis chaotiškesniame ir turbulentiškesniame dabarties pasaulyje, privalome aiškintis, kaip turėtume spręsti lygtis su tais nežinomais nežinomaisiais. To, kas chaotiška, griežtai tariant, nuspėti neįmanoma, bet ruoštis nežinomai ir nenuspėjamai ateičiai vis tiek būtina. Privalome viltingai atsiverti ateičiai, kokia ji bebūtų, o sykiu mokytis skaityti laiko ženklus, kuriuos tinkamai suprasti padėtų pasaulyje įvairiais pavidalais besireiškiančio blogio ir kitokios stokos ženklų interpretavimas. Blogis taip pat yra tam tikra stoka – šv. Augustino požiūriu, tai yra gėrio trūkumas. Beje, dar iki šv. Augustino apie blogį labai panašiai mąstė neoplatonikas Plotinas. Tačiau, nors ir visoks blogis taip pat yra tam tikra stokos apraiška, stoka pati savaime ne visada yra bloga – ar tik bloga.
Pasaulyje yra tikrai baisių blogio apraiškų – blogis būna baisus, radikalus, net absoliutus blogis. Blogis gali tapti toks nesuvokiamai baisus, kad pats jo radikaliausio pavidalo egzistavimas paradoksaliai tampa dar vienu Dievo egzistavimo argumentu ar tokio argumento šaltiniu. Tačiau vėlgi paradoksaliu būdu būtent stoka mus paskiepija nuo neadekvataus santykio su problemomis ir neadekvataus reagavimo į blogį. Pati stoka savo silpnesniais ir pozityvesniais pavidalais paruošia mus dorotis su radikalesnėmis stokomis, kurios mus užgriūva problemų ir netikėtų iššūkių pavidalu.
Dėl to filosofinis žvilgsnis į stoką atskleidžia tai, ką pavadintume antrinio, aukštesnio, lygmens fenomenais, kurie negalėtų atsiskleisti, jei išbandymų nepatirtumėme. Tokių fenomenų yra ne tik žmonių gyvenime ir kultūroje, bet ir gamtoje.
Pateiksiu tokį paprastą pavyzdį: giedrą dieną negalime žvelgti tiesiai į saulę ir nematome jos formos, bet pakanka pažvelgti į saulę pro užtemdytą stiklą ar pro rūko skraistę, ir jos forma mums tampa matoma. Šviesos pritemdymas, tam tikra migla, kuri yra šviesos stoka, leidžia mums pamatyti saulės formą.
Štai kitas pavyzdys: kai miglotą dieną žvelgiame į tolumą, peizažas išsisluoksniuoja keliais planais. Arti esantys objektai yra ryškesni. Esantys toliau atrodo migloti, blankesni. Atsiveria erdvės trimatiškumas, stereometriškumas. Ūkanotą dieną peizažą suvokiame visiškai kitaip nei gražią dieną, kai nėra jokios miglos ar rūko – juk saulėtą dieną viską matytume vienodai ryškiai, dėl to regima erdvė atrodytų lyg plokščia. Dėl vienodo skirtingu atstumu nutolusių objektų ryškumo nebūtų ryškumo diferenciacijos, todėl nematytume skirtingų planų, tartum suskirstančių regimą erdvę skirtingais sluoksniais ir apreiškiančių jos tūrį. Tad pritemdymas, kuriamas rūko ir miglos, mums leidžia patirti matomą erdvę ne kaip plokščią, o kaip trimatę, turinčią tūrį, dėl to „daiktiškesnę“ ir šiuo atžvilgiu tikroviškesnę. Tai pavyzdys, kaip pirminio fenomeno trūkumas – šiuo atveju šviesos trūkumas – sukuria antrinį fenomeną, pasireiškiantį netikėtais aspektais ir vaisingai praturtinantį mūsų patirtį. Ūkanotą dieną rūko skraistė, atrodytų, turėtų susilpninti regimo vaizdo tikroviškumo įspūdį, bet iš tiesų būtent dėl santykinės šviesos stokos – vaizdo pritemdymo, skirtingai paveikiančio skirtingu atstumu nutolusias peizažo detales, – regimas vaizdas atsiveria kaip dar tikroviškesnis.
Kitas pavyzdys – perlo atsiradimas. Perlas neužaugtų, jeigu į moliuską nepatektų dulkelė, kuri tą moliuską sudirgina, ir jis, stengdamasis ją neutralizuoti, išskiria skystį, kuris stingdamas susiformuoja į perlą. Tam tikras normalios būklės sutrikdymas, tam tikra netobulumo apraiška vėliau gali sukurti grožio ir tobulumo pavidalą, gerokai pranokstantį bet kokį pradinio, įprastinio – nestokojančio – normalumo įsivaizdavimą ir lūkestį.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į skirtumą tarp pažinimo džiaugsmo ir žinojimo džiaugsmo. Mes galėtume iš karto viską žinoti. Turėtume žinojimo pilnatvę ir galėtume ja džiaugtis. Bet kai iš pradžių žinojimo stokojame ir jo siekiame, patiriame dvi pilnatves. Pirmiausia patiriame pažinimo proceso džiaugsmą, o vėliau, kai pažinimą įgyjame, jau turime ir žinojimo džiaugsmą.
Tad vietoj vienos turime dvi pilnatves. Tai lyg algoritmas visų situacijų, kai ko nors siekiame. Kopiant į kalną, jaučiant, kaip užplūsta adrenalinas, ir matant atsiveriančias panoramas, patiriamas kitoks džiaugsmas nei jau užkopus į kalno viršūnę. Pats procesas, pats mūsų gebėjimas siekti įvairių dalykų yra praturtinantis, ir mes, įveikę sunkumus, kaip galutinį tašką įgyjame pilnatvę, kuri tuomet papildo kitą pilnatvę, kurią patyrėme kaip procesą.
Į stoką galime pažvelgti ir iš krikščioniškos perspektyvos. Štai Dievas būtų galėjęs sukurti tokį pasaulį, kuriame kūriniai iš karto būtų turėję viską, ką jiems pagal Kūrėjo planą buvo numatyta turėti. Tačiau Dievas, įkurdinęs žmogų dinamiškame ir prieštaringame pasaulyje, suteikia savo kūriniui galimybę tam tikru atžvilgiu tapti panašiam į save patį, kaip Kūrėją.
Aišku, Dievas vienintelis yra tikrasis Kūrėjas. Kūriniai visada bus menkesni už juos sukūrusį Kūrėją – juk Kūrėjas kuria pasaulį iš nieko, sakytume, iš absoliučios nebūties pozicijos, o žmogus kuria pradėdamas nuo tam tikro atspirties taško, kuris jau nėra visiškas niekis, bet vis dar nėra ir pilnuma, o veikiau santykinės stokos būdu besireiškianti dinaminė niekio ir pilnumos pusiausvyra. Ir būtent šiuo atžvilgiu – pačiu savo pajėgumu kurti, tegul tik žmogiškai, ne dieviškai – žmogus jau tampa bent iš dalies panašus į Kūrėją. Leisdamas patirti stoką kaip galimybę ir mums patiems šį tą sukurti, Dievas mums suteikia daug didesnę dovaną už tą, kuri pasireikštų kaip savaiminis ir išankstinis visų dalykų, kuriuos mums norisi ir dera turėti, turėjimas.
Kai patys prisidedame prie įvairių dalykų kūrimo, jie tarsi įeina į mūsų savastį. Tai nėra tiesiog prisilietimas prie jų – tai tarsi tų dalykų išauginimas iš savo vidaus. Kūryba panaši į gimdymą – juk tai, ką kuriame, persmelkia mus, ir mes patys su tuo suaugame. Tai daug geriau, kilniau ir autentiškiau nei tiesiog kuo nors disponuoti.
Gebėjimas priimti iššūkius bei problemas ir paversti visa tai kuo nors pozityviu mus praturtina. Augame kaip asmenybės. Stokos leidžia atskleisti mūsų potencialą. Jeigu viską turėtume iš karto, tai turėtume tik įvairius savo atžvilgiu išoriškus dalykus. Bet kai mes daugelio dalykų stokojame ir bandome juos sukurti – bent iš dalies – taip pat ir savo pačių jėgomis, kaip skulptūras nutašome savo charakterį, parodome ir atveriame tai, ko komforto sąlygomis neatvertume.
Karai, pandemijos, kiti iššūkiai parodo, kas esame. Ypač jaunus žmones šiandien galėtų įkvėpti supratimas, kad iššūkių akivaizdoje aš galiu atskleisti savo potencialą taip, kaip neatskleisčiau komforto sąlygomis. Visi iššūkiai, visos problemos kartu yra ir galimybės atsiskleisti.
Dėl to į stoką turime žvelgti, viena vertus, kaip į problemą, kurią reikia įveikti, bet, antra vertus, pats bandymas įveikti problemą taip pat teikia džiaugsmo, mus pačius atverdamas daug reljefiškiau, įdomiau ir spalvingiau nei atsivertume komforto zonoje.
Kalbant apie filosofinius analizuojamos temos kontekstus verta paminėti, kad graikiškas žodis dunamis reiškia potenciją, kurią galime suvokti kaip bet kokio proceso pradinį tašką, diametraliai priešingą galutiniam taškui – realizacijos stadijai, nusakomai kitu graikišku žodžiu, energeia. Pastarasis padarytas iš priešdėlio en-, reiškiančio buvimą viduje to, kas įvardyta šaknine žodžio morfema, ir pačios šaknies erg-, kurią, beje, matome ir daiktavardyje ergon „darbas“ – tad pažodžiui energija reiškia buvimą veikloje, darbe (en ergōi), buvimą aktualizuotu, realizuotu. O štai graikiškas žodis dunamis reiškia galimybę, galėjimą, galią (tos pačios šaknies graikiškas veiksmažodis dunamai reiškia „galiu, pajėgiu, įstengiu“). Bet pats žodis dunamis įdomus tuo požiūriu, kad jame slypi, sakytume, latentinis energiškumo elementas – pačioje galimybėje slypi galia. Šią intuiciją atrandame jau ir pačioje kalboje – pakanka atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviški žodžiai „galia“, „galėjimas“, „galimybė“ yra bendrašakniai (ir šis sutapimas nėra atsitiktinis), o ir žodis „dinamiškas“ galų gale reiškia iš esmės tą patį, kaip ir žodis „energingas“. Dar prisiminkime senovinį nuolatinės srovės generatorių – dinamomašiną, generuojančią elektros energiją. Tad pati galimybė turi tą galią, kuri jau iš pat pradžių yra esanti, iš karto mums duota, taigi aktuali jau pačioje pradžioje, pačiame išeities taške, ne tik galutiniame taške, ir ją tiesiog reikia tik pastebėti, ja patikėti ir pasinaudoti. Tai potencialumo aktualumas – galimybės kaip galios, galimybės kaip potencijos, aktualumas. Taigi stokos įveikimo galimybė jau iš karto, iš pat pradžių yra galinga. Ji atskleidžia tas galias, kurias turime, ir jas tiesiog reikia pastebėti bei realizuoti.
Platonas savo dialoge Timajas yra labai įdomiai pasakęs, kad Demiurgas, kurdamas pasaulį, sukūrė įvairaus tobulumo laipsnio būtybių, nes jei visos būtybės būtų vienodos ir vienodai tobulos, pasaulis stokotų įvairovės, o juk būtent įvairovė, kontrastas taip pat yra tam tikras pilnatvės aspektas. Dėl to tam tikros netobulumo apraiškos bet kokioje pilnatvės siekiančioje ar net ją apreiškiančioje visumoje yra būtinos tiesiog vien dėl kontrasto – kaip grafikos kūrinyje: jei jame viskas būtų tik absoliučiai balta ir juoda, nebūtų nuostabių skirtingo pilkumo laipsnio pustonių ir filigranikos – tų piešiniuose ir pačioje gamtoje regimų subtilių nėrinių, kuriuose šviesotamsa ir plonyčių juodų bei baltų linijų žaismas kuria nepakartojamą grožį. Dėl to ir tamsa, ir niekis, ir net tai, kas galbūt net moralės atžvilgiu yra baisu ir problemiška, turi savo vietą pasaulio struktūroje – ne todėl, kad moralinį blogį pateisintume ir jį toleruotume, bet kad turėtume progą ir galimybę patys prisidėti prie moralinio gėrio pergalės.
Kitoje, Demokrito, filosofinėje sistemoje kalbama apie atomus, judančius tuštumoje. Atomai šioje sistemoje atstovauja būčiai, o tuštuma – nebūčiai. Bet tam, kad atomai sudarytų konfigūracijas, skirtingus atomų junginius, jie neturi būti įšaldyti nelyginant sienoje įmūryti akmenys – jie privalo judėti. Dėl to būtent tuščia erdvė, įvardijama graikišku žodžiu to kenon, sudaro galimybę atomams judėti, ir šie kuria pasaulio įvairovę. Jei egzistuotų tik atomai, bet nebūtų tuštumos, tuomet jie nejudėtų ir nesudarytų junginių, todėl pasaulyje nebūtų įvairovės.
Dažnai vienos stokos pasireiškia kaip kitų dalykų pilnatviškumo pavidalai ar to pilnatviškumo galimybės sąlygos. Tai, kas, žvelgiant iš vienos perspektyvos, yra pilnatvė, žvelgiant iš kitos perspektyvos, yra stoka. Ir jei pasaulyje nebūtų stokos, tada pasaulis, stokodamas stokos, tam tikru atžvilgiu taip pat nebūtų tobulai pilnatviškas.
Tad ir pilnatvės stoka yra stoka, pasireiškianti, kai mes ko nors stokojame ir norime tą pilnatvę pasiekti. Bet tam, kad tai būtų įmanoma, pačiame išeities taške privalo slypėti galimybė pasaulyje laisvai rinktis, laisvai judėti ir laisvai veikti. Turi egzistuoti pirminis stokojimas, teikiantis tikrovei dinamiškumo – tai įvairius laisvus mūsų pasirinkimus įgalinanti stoka, pasireiškianti lyg Demokrito visatos tuščia erdvė. Pasaulis tada atsiveria kaip pilnatviškas pačiu stokos nestokojimu – juk būtent stoka suteikia tikrovei dinaminių aspektų, galimybę mums laisvai rinktis, judėti ir veikti.
Dėl to pilnatvės stoką papildo stokos pilnatvė. Ir stokos pilnatvė reiškia, kad pasaulis nestokoja stokos, kad stoka yra jo elementas. Ir, kita vertus, augdami, stokodami, trokštame stokas įveikti. Stoka yra bet kokios galimybės sąlyga, ir labai gražu, kad gyvename pasaulyje, kuriame patiriame stokas ir galime jas įveikti. Tad alkis – maisto ar pažinimo – yra tikrai sveikas pojūtis.
Tekstas parengtas pagal švietimo konferencijoje LINK „Stokos fenomeno naratyvai mūsų laikmečiui ir jaunimui“ skaitytą pranešimą. Konferenciją rengė Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) kartu su Vilniaus universitetu. Daugiau apie LLRI inicijuotus tarpdisciplininius tyrimus „Stoka, moralė ir viešoji politika“ galite rasti šioje nuorodoje.
Originaliai publikuota bernardinai.lt
