Leonardas Marcinkevičius. Apyvartoje esančio pinigų kiekio mažėjimas toliau slopina infliaciją

Tendencingai mažėjantis euro zonos ekonomikoje esantis pinigų kiekis lemia tolimesnį infliacijos slopimą. Šie procesai stebimi jau nuo 2022 m. rudens, kuomet Europos Centrinis Bankas (ECB) pradėjo beprecedentį pinigų politikos griežtinimą.

Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.

Prieš pusantrų metų infliacija euro zonoje pasiekė piką – kainos per metus kilo beveik 11 proc. Vėliau infliacija lėtėjo ir skaičiuojant pagal Suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI)  šių metų vasario mėnesį nukrito iki 2,6 proc., o pagal išankstinį įvertį kovo mėnesį sudaro 2,4 proc. Lietuvoje metinis kainų augimo tempas dar mažesnis – kovo mėnesį jis turėtų siekti vos 0,3 proc.

Reikšmingą infliacijos lėtėjimą galima paaiškinti tuo, kad per pandemiją smarkiai didintas pinigų kiekis dabar mažėja. Pinigų kiekiui augant – jų perkamoji galia krenta. Tai lemia, kad už kitas gėrybes turime sumokėti daugiau. Dabar stebimas priešingas procesas – pinigų kiekio mažėjimas, kuris ir nulemia defliacinius procesus ir leidžia tikėtis, kad kainos artimiausiu metu sparčiai neaugs.

Šių metų vasarį, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu pernai, siauriausias pinigų kiekio rodiklis (M1) euro zonoje mažėjo 7,7 proc. ir sudarė 10,3 trln. eurų. Lietuvoje šis rodiklis mažėjo dar sparčiau (8,6 proc.) ir vasarį sudarė 46 mlrd. eurų. Šį kritimą lėmė tai, kad ECB pradėjus didinti bazines palūkanų normas, europiečiai savo santaupas iš kasdienio naudojimo sąskaitų perkėlė į terminuotuosius indėlius. M1 pinigų kiekis yra apskaičiuojamas susumuojant į apyvartą išleistus grynuosius pinigus ir einamosiose banko sąskaitose laikomas lėšas. Jų suma per metus sumažėjo dešimtadaliu, o terminuotojų indėlių (iki 2 metų) sąskaitose laikomų lėšų suma per tą patį laiką padidėjo 56 proc. (iki 2,4 trln. eurų). Toks lėšų perkėlimas iš vartojimo į taupymą yra viena svarbiausių infliacijos lėtėjimo priežasčių.

Tuo tarpu platesnės apimties pinigų kiekio rodiklis M3 (be M1 komponentų dar įtraukiantis ir trumpalaikių terminuotojų indėlių bei trumpalaikių skolos vertybinių popierių forma laikomas lėšas) 2024 m. vasario mėnesį sudarė kiek daugiau nei 16 trln. eurų ir per metus paaugo 0,4 proc. Lietuvoje šis rodiklis per atitinkamą laikotarpį padidėjo 2,6 proc. (iki 52 mlrd. eurų). Tai iliustruoja, kad centrinio banko politika dar neužtikrina, jog per pandemiją spausdinti pinigai yra visam laikui išimami iš rinkos. Vienas pinigų formas, kurias iš karto galima skirti vartojimui, gyventojai tiesiog pakeitė kitomis.

Reikia turėti mintyje, kad žiūrėdami vien į pinigų kiekio rodiklius, negalime prognozuoti kainų augimo ar mažėjimo. Pinigų kiekio rodikliai nusako bendrą tendenciją, bet tai nereiškia, kad tam tikras pinigų „spausdinimo“ mastas visada lems vienodą ir proporcingą kainų augimą, o pinigų kiekio sumažinimas – infliacijos kritimą.

Vis tik, jeigu matomas ne pavienio prekių segmento, o ilgalaikis visuotinio kainų lygio augimas – tam pinigų kiekio didėjimas yra būtina sąlyga. Nuo euro zonos istorijos pradžios jis išaugo net penkis kartus, o būtent tai lėmė, kad defliacija pasireikšdavo tik išimtiniais ir trumpalaikiais atvejais.

ECB padidinus bazines palūkanų normas ir nutraukus kiekybinio skatinimo politiką, pinigų kiekis apyvartoje mažėja. Dėl to dalis gyventojų gali mažiau lėšų skirti vartojimo prekių ir paslaugų įsigijimui. Būtent tai lemia infliacijos slopimą.