Praėjusių metų spalio mėnesį Europos Centrinis Bankas (ECB) pranešė pereinantis iš skaitmeninio euro projekto „tyrimo“ į „pasiruošimo“ jį įgyvendinti etapą. Europos Komisija (EK) kiek anksčiau pateikė pasiūlymą, kuriuo teisiškai reglamentuojama, kaip atrodys ši centrinio banko skaitmeninė valiuta (CBDC).
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
Dokumente numatyta, kad tai būtų nemokama ir mažmeniniams mokėjimams pritaikyta elektroninio mokėjimo priemonė. Institucijos tvirtina, kad šia naujove siekiama ne pakeisti, o papildyti galimybes atsiskaityti grynaisiais pinigais. Be to, numatomi santaupų skaitmeniniais eurais ribojimai. Norima užtikrinti, kad skaitmeninis euras būtų naudojamas tik kaip mainų, o ne investavimo priemonė.
Elektroninių atsiskaitymų priemonių naudojimui populiarėjant, institucijos nuogąstauja, kad euro vaidmuo mažėja. Dėl to, manoma, ateityje prastės gyventojų galimybės naudotis jiems patogia atsiskaitymo priemone. Vis dėlto centrinio banko skaitmeninės valiutos įvedimas reikštų visos finansų sistemos architektūros pertvarką. EK pasiūlytame projekte nepateikiamos detalės apie šios priemonės funkcionalumą, dokumente taip pat neįvardijamas skaitmeninio euro sukūrimui ir palaikymui reikalingas biudžetas, o tai apsunkina galimybes racionaliai įvertinti jo potencialiai teikiamą naudą euro zonos ekonomikai.
ECB pateiktų argumentų ir europinių institucijų siūlymų analizė verčia abejoti, ar pasirinktas būdas įvesti CBDC, yra tinkama priemonė siekiant tikslo, kad visi europiečiai turėtų galimybę jiems prieinamu būdu vykdyti elektroninius mokėjimus.
Nepainiokime su bitkoinu
Iš pradžių panagrinėkime, kuo CBDC skiriasi nuo jau pažįstamų skaitmeninių valiutų – kriptovaliutų. Tarkime, Bitcoin, Ethereum ar kt. yra decentralizuotos, blokų grandinės (ang. blockchain) technologija paremtos priemonės, kurias išleido privatūs asmenys. Tuo tarpu skaitmeninius eurus leistų valdžios institucija, atliekanti rinkos reguliuotojo funkciją – centrinis bankas. Lygiai taip yra ir su fiat valiutomis. Skaitmeninis euras būtų centralizuota mokėjimo priemonė ir įgytų teisėtos mokėjimo priemonės (ang. legal tender) statusą. Kitaip tariant, visi rinkoje veikiantys ūkio subjektai turėtų prievolę priimti ja vykdomus atsiskaitymus.
Skirtųsi ji ir nuo jau kasdien mūsų naudojamų elektroninių pinigų. Tiesa, pagrindinis pokytis nebūtų susijęs su kasdienio vartotojo galimybėmis, kurių šis valdžios projektas iš esmės nepraplečia.
Svarbu paminėti, kad dabartinėje finansų sistemoje sąveikauja dvi pinigų rūšys: centrinių bankų ir „privatūs“ pinigai. Esminis skirtumas tarp jų – kas prisiima įsipareigojimą (ang. liability) už saugomą vertę. Pirmoji pinigų rūšis – grynieji pinigai. Ant kiekvienos euro kupiūros ar monetos rasime jų kūrėjo – ECB – inicialus. Tai reiškia, kad centrinis bankas prisiima atsakomybę už vertę, kuriai „atstovauja“ grynieji pinigai.
Ant savo mokėjimų kortelės ECB „autografo“ nerasime. Taip yra todėl, kad visi šiuo metu veikiantys skaitmeniniai pinigai yra privatūs – įsipareigojimą, kad elektroninėje erdvėje įrašyti skaičiukai turės atitinkamą vertę ir bus pervedami pagal vartotojo pageidavimą, prisiima ne ECB, o privatūs rinkos dalyviai – komerciniai bankai arba elektroninių pinigų įstaigos. Visi šiuo metu elektroninėje erdvėje vykstantys mažmeniniai mokėjimai yra grįsti privačių finansų įstaigų išleistais pinigais.
Pradėjus veikti skaitmeniniam eurui, elektroninėje erdvėje atsirastų mokėjimo priemonė, už kurią įsipareigojimą prisiimtų ne privatūs rinkos dalyviai, o centrinis bankas. Turint galvoje tai, kad skaitmeniniai pinigai yra sukuriami suteikus paskolą arba atidarius indėlio sąskaitą, CBDC įvedimas reikštų, kad mažmeninių indėlių ir kasdienių atsiskaitymų rinkoje pradėtų dalyvauti valdžios institucija.
Įdomu tai, kad skaitmeninio euro administravimą ir santykių su klientu palaikymą centrinis bankas planuoja pavesti komerciniams bankams ir elektroninių pinigų įstaigoms. EK projekte numatoma, kad mokėjimo paslaugas teikiančios privačios įmonės savo klientų prašymu privalėtų nemokamai suteikti skaitmeninio euro sąskaitos atidarymo ir kitas bazines paslaugas. Toks komercinės paslaugos teikėjo santykio su klientu keitimas reikštų bankininkystės verslo poslinkį nuo vartotojo prie valdžios institucijos poreikių tenkinimo.
Kodėl institucijos mano, kad Europai reikia CBDC?
Skaitmeninio euro projekto iniciatoriai akcentuoja, kad juo siekiama sukurti visiems prieinamą, „nemokamą“ skaitmeninio atsiskaitymo priemonę. Pabrėžiama, kad vis labiau plintant elektroninei prekybai, europiečiai nebegali pilnavertiškai pasinaudoti teisėtos mokėjimo priemonės statusą turinčia valiuta – grynaisiais eurais. Vis dėlto duomenys rodo, kad bankinėmis paslaugomis nesinaudojančių europiečių skaičius nuolat mažėja. 2017 m., The European Savings and Retail Banking Group duomenimis, jis siekė 8,2 proc., o 2021 m. sudarė vos 3,5 proc. Tai reiškia, kad net ir neįvedus skaitmeninio euro, vis daugiau gyventojų gali įvykdyti atsiskaitymus jiems prieinamu būdu.
Pasaulyje centrinių bankų virtualios valiutos nėra retenybė, jas vienaip ar kitaip testuoja daugelio pasaulio šalių centriniai bankai (1 paveikslas). Tačiau kitų valstybių patirtis turėtų prislopinti ECB entuziazmą. Net ir besivystančiose šalyse, kuriose poreikis gerinti finansinių paslaugų prieinamumą iš tiesų gali būti pagrįstas, CBDC netampa patrauklia finansine priemonė. Pavyzdžiui, vienos iš nedaugelio šalių, jau įsivedusios CBDC, Nigerijos skaitmeninė valiuta – eNaira – išleista 2021 m. Ja per šį laiką pasinaudojo vos 0,5 proc. šalies gyventojų. Be to, Tarptautinio valiutos fondo duomenys rodo, kad 98,5 proc. eNaira elektroninę piniginę atsisiuntusių vartotojų ja atsiskaityti nepabandė nė karto.
Dalis pinigų politikos formuotojų visame pasaulyje taip pat nuogąstauja, jog dėl mažėjančio grynųjų pinigų naudojimo, ateityje mažės monetarinės politikos efektyvumas. Tačiau jau dabar didžiausias centrinių bankų politikos poveikis ekonomikai pasiekiamas ne dėl fizinio grynųjų pinigų spausdinimo, o reguliuojant komercinių bankų rezervų kiekį ir jų panaudojimo galimybes. Elektroniniu būdu vyksta ir tarpbankiniai atsiskaitymai. Todėl papildomos skaitmeninės technologijos kūrimas niekaip nesprendžia pinigų politikos efektyvumo klausimo.
Skaitmeninio euro projektas kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų
Skaitmeninio euro projekto analizė rodo, kad trūksta ne tik pagrindimo dėl realaus poreikio, bet ir atsakymų į natūraliai kylančius klausimus. Nėra aišku, kiek kainuos šis projektas, kaip bus užtikrinamas finansų sistemos stabilumas, kaip bus sprendžiami iššūkiai, su kuriais kasdien susiduria privatus sektorius. Pavyzdžiui, kokiu būdu bus apsisaugoma nuo kibernetinių grėsmių?
Visų pirma, siekis sukurti „nemokamą“ atsiskaitymo priemonę visiems reiškia, kad už ją mokės ne tiesioginis paslaugos naudotojas, o visi mokesčių mokėtojai. Nei ECB, nei teisinius pasiūlymus jau parengusi Europos Komisija viešai nėra pateikusi skaičiavimų, kokio dydžio biudžetas galėtų būti reikalingas skaitmeninio euro sukūrimui.
Tokio masto projektui nepakaks tik vienkartinės investicijos. Tiek kompensacijos finansinių paslaugų tarpininkams, tiek IT infrastruktūros palaikymas reikalautų nuolatinių išteklių, kuriuos įvardinti taip pat būtina. Nepasakius, kokio dydžio biudžetas yra reikalingas skaitmeninio euro įvedimui ir palaikymui, nėra įmanoma įvertinti, ar CBDC nauda būtų proporcinga kaštams, kurie tektų kiekvienam mokesčių mokėtojui. Tikrosios kainos paslėpimas nuo vartotojų, prisidengiant pažadu sumažinti operacijų išlaidas ekonomikos dalyviams, o iš tiesų perkeliant jas visiems mokesčių mokėtojams iškraipytų sveiką verslo ir paslaugos gavėjo santykį, grįstą atlyginimu už sukurtą produktą, vertą sumokamos kainos.
Antra, įvedus skaitmeninį eurą, ECB stotų į tiesioginę konkurencinę kovą su indėlių paslaugas teikiančiais komerciniais bankais. Vartotojai galėtų išsiimti savo indėlius, laikomus komerciniuose bankuose, ir pervesti juos į CBDC sąskaitą. Centrinis bankas, kaip rinkos reguliuotojas, yra apsaugotas nuo žlugimo. Tad įvedus skaitmeninį eurą, į indėlių paslaugų rinką ateitų valstybinis monopolininkas, iškraipantis sąžiningos konkurencijos sąlygas.
Siekiant užkardyti rizikas, susijusias su indėlių rinkos pokyčiais, numatoma galimybė taikyti ribojimus lėšų išsiėmimui, santaupų šia forma limitą. Tačiau taikant tokius apribojimus, skaitmeninis euras tiesiog nebūtų patrauklus vartotojams. Todėl ECB nuolat tektų rinktis tarp finansinio stabilumo užtikrinimo ir jų pačių įvestos priemonės populiarumo.
Galiausiai, CBDC projektas nenumato, kaip bus atlieptos esminės privatumo rizikos. Jo centralizuotas veikimas kelia rimtas kibernetines bei asmens duomenų saugumo grėsmes. Europos Komisijos pasiūlyme nurodoma, kad skaitmeninis euras leis „apsaugoti privatumą, kartu užtikrinant atsekamumą“. Tačiau nėra įvardijami konkretūs technologiniai sprendimai, leidžiantys realizuoti šią nuostatą. Sukūrus vieningą atsiskaitymų priemonę, finansų sistema taptų mažiau atspari, kadangi net ir saugiausia sistema, sutelkta vienoje vietoje, tampa įsilaužimų taikiniu.
Vien per pastarąjį dešimtmetį į ECB sistemas įsilaužta dukart. 2014 m. iš centrinio banko duomenų bazės pavogti 20 tūkst. įvairias registracijas pateikusių asmenų duomenys. 2018 m. įsilaužus į BIRD (The Banks’ Integrated Reporting Dictionary) sistemą, buvo pavogta 500 vartotojų kontaktinė informacija. Apie pastarąjį įvykį centrinis bankas pranešė beveik po metų nuo incidento. Šie įvykiai nereiškia, kad centrinis bankas atsainiai žiūri į saugumo klausimus, o tiesiog dar kartą patvirtina, kad nei viena informacinių technologijų sistema nėra tobulai apsaugota. Todėl skaitmeninio euro projektas kelia klausimų ne tik ekonominiu, bet ir saugumo požiūriu.
Svarstant dėl skaitmeninio euro poreikio, svarbu įvertinti, kad jau dabar privatūs rinkos dalyviai teikia pigias ar netgi nemokamas elektroninio atsiskaitymo paslaugas, konkuruoja dėl galimybės pasiekti kiek įmanoma daugiau vartotojų. Tuo tarpu skaitmeninis euras būtų kuriamas pagal rinkoje jau egzistuojančių technologijų standartą, todėl nėra aišku, kaip ECB galėtų pasiūlyti patrauklesnę paslaugą mažesnėmis sąnaudomis.
Originaliai publikuota INVESTUOK.
