Ar galime pasikliauti vien dosnia valstybės ranka, kuri mus maitins senatvėje? Ir kiek prie savo pensijos prisidėsime patys? – Šiuos klausimus į politinę areną sugrąžino mokesčių atskaitos režimo III pakopos pensijų ir gyvybės draudimui panaikinimas. Subsidiari piliečio ir valstybės atsakomybė už pensijas buvo apgaulingai pavadinta lengvata ir panaikinta. O visą tai pridengė seniai lauktas investicinės sąskaitos įteisinimas. Tokia taktika leido išvengti sunkių klausimų apie pensijų sistemos ateitį. Tačiau tie klausimai grįš.
Privatus pensijų kaupimas buvo įtvirtintas Lietuvoje dar 2004 m. kaip valstybinės pensijų sistemos atrama ir papildymas. Suprantant, kad ramsčių reikia stiprių, šalia pirmojo – valstybinio – jų sukurta net du – II ir III pensijų pakopa. Judinti šiuos ramsčius yra pavojingas reikalas. Ypatingai dabar, kai demografinė situacija tik blogėja.
Judintojams ramybės neduoda lengvatų klausimas, tad į jį būtina atsakyti. Kas yra ir kas nėra mokesčių lengvata? Įmokoms į II pensijų ramstį nuo pat pradžių taikomas toks pat mokesčių režimas, kaip ir Sodros įmokoms. Įmokų neapmokestinimas nėra jokia privilegija ar lengvata. Tai yra lygiateisiškumas ir lygiavertiškumas – žmogus, pensijai kaupdamas savarankiškai, turi teisę atidėti lėšas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jis moka privalomą Sodros įmoką. Šis režimas tiesia kelią į pagrindinį valstybės tikslą – žmonių laisvę ir gerovę jauname, ir brandžiame, senyvame amžiuje. Juk iš valstybės visi tikimės ne trumparegio, o į ateitį orientuoto požiūrio.
III pakopos mokesčių atskaitos logika – tokia pati kaip ir II pakopos – tai, ką žmogus įmoka į privatų kaupimą turėtų būti neapsunkinta mokesčiais, arba apsunkinta kuo mažiau. Juk žmogus perima dalį valstybės vykdomų funkcijų ir jos našta sumažėja. III pakopos ir gyvybės draudimo atveju, išlaidos įmokoms išskaičiuojamos iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Tiesa, čia mažinamas tik GPM, Sodros mokestis sumokamas pilnai, o atskaitai taikoma riba. Dėl infliacijos ši 1 500 eurų atskaitos riba, už kurią grąžinama iki 300 eurų GPM, tapo beveik niekinė ir nebeatspindi įstatymo leidėjo sumanymo.
O tas sumanymas yra užfiksuotas proporcijoje – atskaitymų suma negali viršyti 25 proc. žmogaus apmokestinamųjų pajamų. Taigi užtektų išlaikyti proporciją ir jokių fiksuotų dydžių, kurie dėl infliacijos praranda prasmę, apskritai nereikėtų. Tuomet mokesčių atskaita nebūtų vadinama nebereikšminga „atgyvena“ ir vėl taptų aktuali įvairias pajamas gaunantiems žmonėms. Per dvidešimt metų pensijų sistemą apaugo tokiomis „atgyvenomis“ ir „nusivylimais“, tačiau jos labiau nurodo į jos prižiūrėtojų, o ne pačios sistemos klaidas. Siekiant, kad pensijų sistemos ramsčiai išliktų stiprūs, naikinti reikia spragas, o ne griauti sistemą iš pamatų.
Juk nepatenkintieji privačiu pensijų kaupimu, yra nepatenkinti ne tiek pačiu modeliu, kiek jo rezultatyvumu. O iš esmės – mažu jo mastu, kurio priežastis – menka neapmokestinama įmoka, neleidžianti sukaupti pakankamai lėšų senatvei. Ir štai, kas gaunasi – žmonėms suteikiama viltis, kad kaupimas garantuos jiems pakankamą pensiją, tačiau mokesčiais neapsunkintų įmokų dydis yra visiškai neadekvatus būsimiems žmogaus poreikiams.
Investuodamas iš jau apmokestintų pajamų žmogus pradeda kaupimą nuo 40 proc. mažesnės sumos. O tai reiškia, kad po 40 metų ta suma pagal vidutinį prieaugį bus bent dvigubai mažesnė, negu kaupiant uždirbtas ir neapmokestintas lėšas, kaip lygiateisius Sodros papildymus ir subsidiarios žmogaus atsakomybės – ir tuo pačiu laisvės – pagrindą.
Pay-As-You-Go modelis, kurio pagrindu veikia Sodra, buvo tvarus, kol į darbo rinką ateidavo daugiau žmonių, negu išeidavo į pensiją. Dabar situacija atvirkštinė. Todėl net ir idėjiniai privačios žmonių atsakomybės ir laisvės priešininkai turėtų ieškoti, kuo papildysim Sodros pensiją. Ateities pensininkams Lietuvoje žūtbūt reikalingi tvarūs ir patikimi pensijų sistemos ramsčiai. Juk niekas nenori, kad už būsimus pensininkus greičiau senstanti valdiška pensijų sistema taptų vienintele mūsų maitintoja. Tą dieną, kai sulauksime pensijos.