Verslo padangėje – ir vėl skandalas. „Baltcap“, dabar „Contribee“… Kiekvieną kartą tokie įvykiai sukrečia. Galima tik įsivaizduoti tą kartėlį, kurį nešiojasi nukentėję žmonės. Kaskart, kaip žaibas iš dangaus, kyla klausimas – ar tai įgimta verslo liga, ar tiesiog priminimas, kad žmogus yra žmogus. Ir visos jam būdingos dorybės, heroizmas, ydos ir nuodėmės gyvenime reiškiasi nuolat – draugystėje, bendruomenėje, ir neišvengiamai, ten, kur gaminame duoną bei tiesiame kelius – darbe ir versle.
Ar įmanoma nuo skausmingų įvykių apsisaugoti? – Taip, ir visa žmonijos istorija yra atsakymas, kelias nuo primityviausių bendradarbiavimo formų link sudėtingų, žvėries instinktą keičiant moralei. Kiekvienoje pakopoje – atradimai, pakilimai ir nuopuoliai, pamokos, laipsniškai statant civilizuotus santykius. Vagysčių, apgavysčių, klastos buvo ir pirmykštėje visuomenėje – po medžioklės kuris nors išbadėjęs homo sapiens puldavo ryti laimikį, aplenkdamas gentainius. Už tai jis dažnai sulaukdavo bausmės, kartais ir mirties. Tradicijos radosi tam, kad toks elgesys medžioklės ir apskritai partnerių atžvilgiu taptų tiesiog neįmanomas. Laimikį ėmė dalinti vadas, o dalybos virto ritualu, kurio buvo ištikimai laikomasi. Ir vis tiek karts nuo karto kas nors pasičiupdavo elnio koją ar paslėpdavo ragą.
Atsiradus sudėtingesnėms medžioklės formoms – cechams, profesinėms bendrijoms, akcinėms bendrovėms, gimė ir daugiau etikos normų, o reputacija tapo savotišku savireguliacijos įrankiu. Tiesa, dauguma tų normų išskleidžia gerai žinomus dešimt Dievo įsakymų. Mūsų protėviai ne tik murmėdavo dėl blogo kaimynų elgesio, bet ir kūrė vis detalesnes sugyvenimo taisykles, įsipareigojo neperžengti svetimų ribų. Taip gimė ir privati nuosavybė.
O ji reiškia skirtingus interesus, kurie tampa nepamainomais moralės sargais. Taip, taip, įmonės savininkai, vadybininkai, strateginiai investuotojai ir spekuliantai, vidaus ir išorės auditoriai, draudikai ir kreditoriai – visi mes turime šiek tiek skirtingų interesų. Vieniems rūpi ilgalaikė įmonės reputacija ir pelnas, kitiems – trumpalaikis augimas, tretiems – tik jų siauro lauko rezultatai, išoriniams partneriams – dar kiti dalykai. Iš tų interesų sankirtos gimsta sudėtinga saugiklių ir atskaitomybės matrica, atsiranda korporatyvinė etika. XXI amžius, technologijų plėtra, fintech‘ų paslaugos, sutelktiniai fondai, išvestiniai instrumentai kelia naujų moralinių iššūkių. Ir žmonės sutaria dėl naujų taisyklių, diegia saugiklius ir kontrolės mechanizmus. Bet kažkas vis tiek slapčia nusilaužia kartu sumedžioto elnio ragą.
Ir neverta po kiekvieno skandalo šauktis nacionalizavimo ar naujų reguliavimų. Jeigu privačioje veikloje skirtingi dalyvių interesai veikia kaip moralės sargai, tai valstybiniame versle, deja, dažnai to stokojama ir tada „ranka ranką plauna“. Juk ir ten veikia tie patys žmonės, tad ir moralinės dilemos išlieka. Tik čia nebėra to budraus sargo – už save kovojančio privataus intereso, o visuomenės interesui atstovauja žurnalistai ir visuomenininkai. Jie ir atskleidžia nusižengimus, kai jie neretai jau tapę sisteminiais.
Reguliavimai gi užmigdo sistemos dalyvius, neleidžia kurti adekvačių ir būtent jų poreikį atitinkančių veiksmingų mechanizmų. Negali politikas Seime numatyti visų gyvenimo vingrybių, ir nereikia. Kuo daugiau smulkmeniškų reguliavimų nuleidžia valstybė, tuo sunkiau žmonėms juos suvokti ir įgyvendinti, ir dar – tuo daugiau apėjimo kelių atranda gudrieji. Galiausiai visiems atrodo, kad viskas sureguliuota, sukontroliuota, ir jeigu inspektoriai nieko nerado, vadinasi, viskas švaru. Etika nustumiama į paraštes.
Paguodžia tai ar ne, bet privačiame versle dauguma smulkesnių piktnaudžiavimų pašalinami rutiniškai, „darbo tvarka“. Šiuos klausimus vadovams, valdybos nariams, savininkams tenka spręsti nuolatos. Tai kasdienybė – susidurianti su mūsų žmogiškais silpnumais.
Kame gi paguoda? – Žmonių drąsoje pasitikėti vieni kitais ir visgi neprarasti budrumo, augti savo gebėjimu priimti moralius sprendimus. Skamba netikėtai, bet skandalai, kokie jie nemalonūs bebūtų, yra sistemos gyvybingumo įrodymas. Negerovių atskleidimas parodo, kad sistema geba nustatyti piktnaudžiavimus ir ydas, apsivalyti, ir vengti jų pasikartojimo ateityje. Tai paguodžiantis privačios nuosavybės privalumas. Ir taip diena po dienos, mes vienas kitą šlifuojame, kaip deimantus.
