Kuomet beveik visos šalies savivaldybės skundžiasi, kad trūksta pinigų, o sostinė net grasina bankrotu, tiesiog netoleruotina, kad savivaldybės turi nenaudojamo turto, kurio – neparduoda. Kalbu apie savivaldybėms priklausančius butus. Kas jau kas, o būstai Vilniuje, ypač centrinėje dalyje yra tikras finansinis turtas. Jį skaidriai ir viešai pardavus, į biudžetą įplauktų ne vienas milijonas.
Kodėl taip nedaroma? Pagal galiojančius įstatymus savivaldybės administracija negali parduoti jai priklausančių būstų skaidriai, viešai ir už didžiausią kainą. Norėdama atsikratyti būsto, ji turi palaukti kol būstas nusidėvės, o tada – parduoti už likutinę vertę. Tai yra netoleruotinas turto švaistymas ir puiki dirva korupcijai. Įdomu būtų sužinoti, kiek nekilnojamo turto, ypač tuose miestuose, kuriuose būstas centre yra labai brangus, yra privatizuota būtent tokiu būdu.
Kiek būstų turi kiekviena savivaldybė, geriausiai turėtų žinoti ji pati. Bet net keli šimtai parduotų butų galėtų papildyti didmiesčių (o ypač Vilniaus) biudžetą mažiausiai keliomis dešimtimis milijonų litų. Ypač svarbu, kad pardavimai vyktų viešai ir skaidriai, t. y. aukciono būdu, už didžiausią pasiūlytą kainą.
Tad kodėl savivaldybės taip nedaro? Visų pirma trukdo galiojantys įstatymai. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas neleidžia savivaldybėms privatizuoti turimo būsto. Dėl to kartais susidaro net kurioziškos situacijos. Savivaldybės administracija turi būstą, kurio niekas nenaudoja ir niekam nereikia, o parduoti negali. Savivaldybė privalo laukti, kol būstas apgrius, ir tada parduoti už likutinę kainą.
Sunku būtų surasti akivaizdesnį turto švaistymo pavyzdį.
