Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos šalys, yra laisva įvairiais jai priimtinais būdais kovoti su nedarbu, teigiama Europos Komisijos užimtumo didinimo strategijoje. Ko galėtume pasimokyti iš kitų valstybių?
Milijardai iš biudžeto Prancūzijoje nedarbo nesumažina
Prancūzija kovoja su nedarbu vykdydama aktyvią darbuotojų ir bedarbių mokymų politiką, turėdama tikslą bedarbius integruoti į darbo rinką, o darbuotojus – perkvalifikuoti, idant jie turėtų daugiau šansų susirasti darbą. Tam skiriamos milžiniškos lėšos – vien 2010 m. darbuotojų mokymo programoms Prancūzijos vyriausybė išleido 31,5 mlrd. eurų. Tačiau nedarbo lygis dėl to ne tik kad nemažėja, bet dar ir auga. 2010 m. nedarbo lygis buvo 9,9%, o 2013 m. jis siekia beveik 11%. Tad akivaizdu, jog valstybinės perkvalifikavimo programos yra neefektyvios ir itin brangios – vien administracijos išlaikymas per metus kainuoja net 6 mlrd. eurų.
Apie darbo santykių liberalizavimą Prancūzijoje nėra kalbos – įstatymai tik dar labiau griežtinami. Šiemet priimto Saugios karjeros įstatymo nuostatose numatyta, jog nuo šiol kompanijoms, turinčioms daugiau nei 300 darbuotojų, bus taikoma „saugaus savanoriško mobilumo“ programa, kurios metu darbuotojai, išdirbę įmonėje daugiau nei 2 metus, galės padirbėti kitose pareigose pas kitą darbdavį, senąjį įpareigojant laikyti darbuotojo darbo vietą.
Tokie absuridški įstatymai brangina darbo vietos kainą, varžo darbdavius ir yra nepatrauklūs investuotojams. Blogiausia, jog nuo tokių valdžios užmojų labiausiai nukenčia pažeidžiamiausi darbuotojai, pvz., jaunimas, neturintis patirties ir darbui reikiamų įgūdžių. Tad darbdavys, jeigu ir nuspręs tokiomis nepalankiomis sąlygomis kurti naują darbo vietą, dar devynis kartus pagalvos, ar ryžtis priimti jauną, dažnai nežinantį, ko nori, neapsisprendusį, patirties stokojantį, ką tik mokslus baigusį jaunuolį. Darbdavių nenorą rizikuoti priimant jaunuolius iliustruoja Prancūzijos statistika – šalyje jaunimo nedarbo lygis yra rekordiškai aukštas, siekia apie 26% ir yra vienas didžiausių per visą Prancūzijos istoriją.
Lėti estai su nedarbu kovoja greičiau
Visiškai kitu keliu pasuko mūsų kaimynė Estija, dar 2008 m. pradėjusi liberalizuoti darbo santykius. Buvo atsisakyta darbdavius ir darbuotojus apsunkinančių darbo santykių apsaugos priemonių, sumažinta administracinė darbo santykių reguliavimo našta. Nors krizės metu buvo pastebimas nedarbo augimas tiek Lietuvoje, tiek Estijoje, tačiau liberalesnis darbo santykių reglamentavimas padėjo Estijai sėkmingai susidoroti su krizės padariniais. Šiuo metu Estijos nedarbo lygis siekia 8,3%, Lietuvoje – apie 13%.
Kur nuves Lietuvos pasirinkimai?
Europos Komisija dar 2007 m. parengė strategiją, skirtą lankstumo ir saugumo didinimui darbo rinkoje. Ją sudaro keturi principai – lankstus ir modernus darbo santykių reguliavimas, derinamas su šiuolaikine socialinio saugumo sistema, užtikrinančia adekvačias pajamas netekus darbo. Taip pat – aktyvi darbo rinkos politika bei įvairios mokymosi visą gyvenimą programos, turinčios užtikrinti labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių dalyvavimą darbo rinkoje. Europos Komisija taip pat pažymi, jog šalys laisvos nuspręsti, kuris iš šių principų yra svarbiausias ir labiausiai reikalingas siekiant didinti gyventojų užimtumą.
Kol kas Lietuvoje, atrodytų, linkstama prancūziškai paišlaidauti – vyriausybė šiemet patvirtino skirsianti 1 mlrd. litų jaunimo užimtumui didinti. Valstybės kontrolei atlikus valdžios organizuojamų perkvalifikavimo kursų kokybę, nustatyta, jog tokie mokymai yra brangus ir neefektyvūs. Po darbo biržos organizuotų mokymų įsidarbinti pavyko tik vienam iš trijų asmenų, tad po perkvalifikavimo kursų sėkmingai dirbti pradėjęs žmogus mokesčių mokėtojams jau būna kainavęs 129 tūkst. litų. Tiek asmuo, gaunantins minimalią algą, uždirba per beveik 11 metų. Tad einama tuo keliu, kuris iki šiol neveikia.
Estiškai sėkmingas darbo įstatymų modernizavimas milijardų nekainuoja, bet efektyviai didina gyventojų užimtumą. Sudarius sąlygas darbdaviui ir darbuotojui laisvai susitarti dėl darbo sąlygų, išeitinių išmokų, bus skatinamos kurti naujos darbo vietos.
2015 m. ketiname turėti naują Darbo kodeksą. Tad koks jis bus – ar toks, kaip Prancūzijoje, ar toks, kaip Estijoje?
