Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Virginijus Domarkas teigia, kad „Susipažinę su Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaita, mes padarėme išvadą, kad valstybės galimybės tikrai leidžia visus pradinio ir ikimokyklinio ugdymo mokinius maitinti nemokamai.“ Nenoriu apkaltinti komiteto pirmininko, kad jis nežino, kad nemokamų pietų nebūna. Siūloma skaidriai ir atvirai – kad visi mokesčių mokėtojai sumokėtų už visų pradinukų ir ikimokyklinukų pietus.
Problema ta, kad valstybės galimybės šiandien leidžia praktiškai viską, jei kiekvieną iš problemų nagrinėsime atskirai. Turbūt ir kosmoso programą Lietuva galėtų sau leisti. Tačiau sudėjus visas svarbias mažas programas rezultatą turime tą, kad pinigų pradeda trūkti viskam. Norisi priminti paprastą faktą, kad 52 mokyklose kol kas reikia tenkintis lauko tualetais… O jau mokesčio mokėtojas, kuris skurdinamas dėl vis besidauginančių gerų iniciatyvų ir vis daugiau augančių nei mažėjančių mokesčių apskritai pamirštamas. Nors gal kaip tik dėl jų jis negali savo vaikui nupirkti gerų pietų.
Kaip teigia iniciatorius, „tikrai svarbus dalykas, kad nemokamai maitinami mokiniai patiria psichologinį diskomfortą, nes jie mato, kad „tu eini valgyti, o tu – neini“. Kitaip tariant, reikia spręsti psichologinę problemą tų, kurie šiandien maitinami nemokamai…
Nežinau, kaip su tuo diskomfortu, bet panašu, kad jis rodo visuomenės ligas, nesusijusias su pietų valgymu. Ar tik nėra taip, kad žmonės, gaunantys paramą iš kitų visuomenės narių (vaikai čia ne prie ko, požiūrį nulemia jų tėvai ir kiti suaugusieji), ne tik nejaučia dėkingumo, bet mano turį „teisę“ į tai, kad kiti sumokėtų už jų pietus?
O gal dar blogiau: gal vaikai ir jų tėvai mato, jog norint, kad už vaiko pietus sumokėtų kiti, reikia ne sąžiningai dirbti ir bandyti tapti vadinamosios vidurinės klasės nariu, o nustoti dirbti arba savo varganą atlyginimą tiesiog pragerti? Neslėpkime – juk tokiais atvejais „nemokami“ pietūs garantuoti. Jei tik pradėsi lipti iš skurdo darbu arba taupumu, „nemokami“ pietūs nukeliaus kitiems.
Beje, šiuo atveju reiktų pagalvoti, ar vaikų tikrą ar tariamą psichologinę problemą reikia spręsti ekonominėmis, o ne kitomis priemonėmis. O jei ir ekonominėmis – ar nėra protingesnių sprendimų. Jei, pavyzdžiui, būtų tiesiog suteikiama parama šeimoms, jos galėtų įsigyti „mokamus“ pietus arba nuspręsti juos vaikui įdėti iš namų. Žinau, kad daugelis pasakys, jog tokiu atveju pinigai pietų pavidalu vaiko skrandžio dažnai tiesiog nepasieks, o pasieks tėvo skrandį degtinės pavidalu. Problema itin aštri, bet visgi – ar ji spręstina visiems siunčiant žinią, kad vaiko pietumis gali nesirūpinti? Juk „nemokamų“ pietų atveju niekas nebegali prikišti, kad vaiko nepamaitinai, tad galima atsipūsti ir tegul apsieina tas vaikas be vakarienės – neabejoju kad yra taip mąstančių tėvų…
O iš tikrųjų visas šis reikalas labai paprastas – gera padėti visiems, kai padedi ne savo, o kitų uždirbtais pinigais. Tai sau gali leisti tik Robino Hudo ar Tado Blindos stiliaus plėšikai ir Seimas.
