Lisabonos strategija – dokumentas ne iš nuosekliųjų. Viena vertus pavysim ir pralenksim Ameriką ekonomikos rezultatais, kita vertus – savo specifiniu socialiniu modeliu, atpalaiduojančiu europiečius nuo rūpinimosi kaip įtikti vartotojams, o pakeliui dar ir mokslo šventove tapsim.
Bet visgi Lisabonos strategija užduoda toną, iš kurio galima nemažai pasimokyti. Lietuvai šios pamokos tai lankstumo saugumas (flexicurity), o ne tik „saugumas“ darbe, ekonominės veiklos sąlygų gerinimas, lankstumo ekonomikoje didinimas, galimybė greičiau diegti inovacijas visose ekonomikos srityse.
Tačiau pasigirti einant į pabaigą Lisabonos strategijos laikotarpiui galima kitkuo. „Socialinė partnerystė – stiprioji Lietuvos pusė įgyvendinant Lisabonos strategiją“ teigia Ūkio ministerijos pranešimas spaudai.
Ar tik šis didžiulis Lietuvos „pasiekimas“ nerodo, kad lankstumo ne daugėja, o mažėja (bent jau kalbant apie darbo santykius prastą situaciją vienareikšmiai rodo įvairūs reitingai). Tai, kad be kolektyvinės sutarties negali išeiti nemokamų atostogų šiaip, be priežasties – turbūt irgi „socialinės partnerystės“ išraiška…
Kas jau kas, bet Ūkio ministerija galėtų priminti, kad ekonominės didesnė veiklos laisvė, laisvi mainai ir taip sudarytos sąlygos interesams suderinti bei gerovei kelti ir yra tikroji socialinė partnerystė.
Dabar gi: „sukurta gerai veikianti savikontrolės sistema, kurioje valstybė ir socialiniai partneriai papildo vieni kitų veiksmus”. Ar tik ne ši sistema ir bus pagrindinė priežastis, kodėl, pavyzdžiui, nedrįstama liberalizuoti darbo santykių, nustatyti socialinio draudimo įmokų lubų, liberalizuoti žemės naudojimą, kad viskas vyktų tvarkingai, o ne po stalu. Jei šia kryptimi būtų padirbėta rezultatyviai, gal nereikėtų girtis, kad pas mus puiki socialinė partnerystė, kuri, pripažinkime, žmonėms, siekiantiems gerovės Lietuvoje – nei šilta, nei šalta.
