Pirmame mano užmatytame Svenn‘o darbe, autorius kažkaip keistai interpretuoja ekonomikos augimo greičius ir prieina išvados, kad Rytų Europos ekonominės reformos nebuvo sėkmingos. Tai net iššaukė redakcijos prierašą po straipsniu. Antrame, autorius padaro tiesiog „stulbinantį“ atradimą, kad aukšto ekonominio išsivystymo šalyse atlyginimai yra aukštesni. Trečiajame, autorius „demaskuoja“ dar vieną dešiniųjų „melą“.
Tačiau jei autorius iš tikro būtų teisuolis, tai duomenų nepateikinėtų taip, kaip jam patogiau. Visoje jo cituojamoje Neilo Brookso ir Thaddeuso Hwongo studijoje, šalių ekonominiai rodikliai pateikiami ne taip kaip juos pateikia Svenn‘as.
|
Anglo – Amerikiečiai |
Nordic |
Kanada |
JAV |
Suomija |
BVP vienam gyventojui per metus, JAV doleriais |
32083
|
32825
|
31500
|
39700
|
30600
|
Darbo valandos vienam darbininkui per metus |
1752
|
1550
|
1736
|
1824
|
1737
|
BVP per vieną valandą |
38,2
|
44,1
|
35,2
|
46,3
|
39,2
|
Dirbančiųjų dalis tarp dirbančio amžiaus žmonių |
75,4
|
77,8
|
77,8
|
75,4
|
74,3
|
Be to, objektyviai visiškai neaišku, kodėl autorius pasirinko cituoti būtent šiuos statistinius duomenis. Nesinorėtų tikėti, kad tik todėl, kad šiuose duomenyse „Nordic“ stulpelis atrodo geriau nei „Anglo – Amerikiečiai“.
Į studijos kritiką veltis nenoriu, kam įdomu, tas „įdomybes“ joje pamatysite patys. Bet viena iš pagrindinių kritikos krypčių – studijoje analizuojamos ne tendencijos, o statiškas vaizdas. O Švedijos istorines – ekonominės tendencijas puikiai aprašo kitas švedas – Johan Norberg.
Švedijos sėkmės istorija prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai įvyko svarbus politinis lūžis laisvosios rinkos ir laisvos prekybos linkme. Švedų prekybininkai galėjo eksportuoti geležį, plieną ir medieną, o verslininkai įkūrė modernias pramonės įmones, tapusias pasaulio lyderėmis. Nuo 1860 iki 1910 m. realusis darbo užmokestis fabrikuose kilo po maždaug 25 proc. kas dešimtmetį, o valstybės išlaidos Švedijoje neviršijo 10 proc. BVP.
1932 m. į valdžią Švedijoje atėjo Socialdemokratų partija ir valdė šalį 65 metus iš pastarųjų 75 metų. Jos atstovai anksti suvokė, kad partija, pasisakanti už klasių kovą, Švedijoje ilgai neišsilaikys. Todėl jie tapo viduriniosios klasės partija ir sukūrė tokią socialinės apsaugos sistemą, kuri mokėjo daugiausia pensijų, bedarbio, motinystės ir nedarbingumo išmokų tiems gyventojams, kurie uždirbo daug. (Dauguma išmokų buvo proporcingos įmokėtoms sumoms, todėl vidurinioji klasė buvo suinteresuota palaikyti šią sistemą). Iš vartojimo pusės buvo vykdoma socializacijos politika: vyriausybė nekontroliavo gamybos priemonių, tačiau apmokestino darbininkus pardavimo ir pajamų mokesčių pavidalu, kad galėtų teikti gerovės valstybės išmokas. Stambiems verslams atiteko rinkos ir konkurencija, o žmonėms – gerovės valstybė. Vis dėlto visa mokesčių našta 1950-aisiais nesiekė 21 proc. BVP, ir tai buvo mažiau nei Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje.
Tai reiškė, kad Socialdemokratų partija siekė pamaloninti pramonę ir neleisti, kad socialinės apsaugos planai trukdytų ekonomikos pažangai. Laisva prekyba visada buvo norma. Įvesti reguliavimai buvo pritaikyti stambiajai pramonei: pavyzdžiui, darbo užmokestis visoje šalyje buvo suvienodintas, tačiau stambiojoje pramonėje buvo leista išlaikyti žemas algas, tuo tarpu mažos ir ne tokios produktyvios įmonės buvo priverstos trauktis iš verslo. Savo ruožtu profsąjungos gana teigiamai žiūrėjo į kapitalizmo kūrybinę destrukciją, taigi tol, kol buvo kuriamos naujos darbo vietos, jos leido nunykti senosios pramonės šakoms – žemdirbystei, laivybai ir tekstilei.
Tokia politika ir faktas, kad Švedija nesikišo į du pasaulinius karus, leido jos ekonomikai pasiekti stebinamų rezultatų. Švedija buvo turtinga: EBPO duomenimis, 1970 m. jos pajamos vienam gyventojui buvo ketvirtos pagal dydį pasaulyje. Tačiau tada Švedijos socialdemokratai ėmė darytis radikalesni – valstybės iždas buvo prikimštas stambių įmonių mokesčių pinigų, o valdininkų galvos – tarptautinio kairiųjų judėjimo idėjų. Socialinės išmokos buvo išplėstos, o darbo rinka tapo stipriai reguliuojama. Valstybės išlaidos nuo 1960 iki 1980 m. išaugo beveik dvigubai – nuo 31 iki 60 proc. BVP.
Tuo pat metu Švedijos modelį ėmė kamuoti problemos. Nuo 1975 iki 2000 m., kai pajamos vienam gyventojui Jungtinėse Valstijose išaugo 72 proc., o Vakarų Europoje – 64 proc., Švedijoje jos augo ne daugiau kaip 43 proc. Iki 2000-ųjų šalis nukrito į 14-ąją vietą EBPO reitingų lentelėse pagal pajamas vienam gyventojui. Jei Švedija įeitų į JAV sudėtį, ji būtų penkta vargingiausia valstija. Socialdemokratų Finansų ministras Bosse Ringholmas 2002 m. aiškino, kad “jei Švedijos augimas nuo 1970-ųjų būtų prilygęs vidutiniam EBPO šalių augimo tempui, tai šalies bendri ištekliai būtų taip išaugę, kad atitiktų 20 000 Švedijos kronų [2 500 JAV dolerių] daugiau kiekvienam namų ūkiui per mėnesį“.
Diskusija apie vystimosi kelią yra labai plati ir daugialypė. Tačiau prieš žarstantis kaltinimais, reikėtų nepamiršti pasitikrinti savo paties teisumo.