Trečiadienis
Šiandien – jokių pranešimų. Važiuojam į ekskursiją į Kamakura, kur buvo rezidencija pirmojo šioguno (vyriausiasis samurajus, de facto iki 19 amžiaus valdantis imperatoriaus vardu) rezidencija, o kartu ir šventyklos. Su šventyklomis tai reikalai čia įdomūs. Jų labai nedaug, ir į jas vaikštoma tik ypatingomis progomis. Reikalas tas, kad sintoizmas – visiškai kitokia religija, nei mes įpratę. Čia dievų daugybė (vietinis teisės filosofijos profesorius sakė kad apie 8 milijonus). Gyvena jie visur. Buda aiškiai yra vienas iš jų (todėl budizmas irgi labai gerai prigijęs Japonijoje, savotiškai suaugęs su sintoizmu). Japonai apie tai pajuokauja. Sako, pas juos sintoizmas yra šiaip, tarsi savaime nuo vaiko gimimo. Prieš vestuves dažnai laikinai apsikrikštijama (nes vakarietiško stiliaus vedybos „madingos“. Kita vertus, nemadinga tapo tuoktis ir turėti vaikų, nes moterims, kaip ir jų nebūsimiems darboholikams niekada neišsimiegantiems vyrams, vis svarbiau tampa darbas). Laidojama dažniausiai jau pagal budistines ceremonijas. Mums to nesuprasti…
Dvi šventyklos Kamakuroje – budistų ir sintoistų. Abi senos (iš esmės nuo 12 amžiaus), nelabai didingos, jaukios. Pas sintoistus labai gražiai visur visokie norų kaspinėliai, norų lentelės, rėmėjus pažyminčios vėliavos plevėsuoja. Gražu, romantiška. O dar baseinas su kažkokiomis a la lelijomis ir didžiuliais turbūt upėtakiais bei vėžliais, tvarkingomis salelėmis ir tilteliais. Dar čia stovi didysis Buda (vienas iš dviejų Japonijoje), kuris atrodo tikrai gražiai. Beje, tikrai didelis: į jį galima įeiti, o jo akys metro pločio.
Pavalgydinami esam prašmatniame viešbutyje, salėje vitrininiais langais ir vaizdu į vandenyną. Ryškiai pritaikyta didelėms vestuvėms. Kažkodėl neatsikratau įspūdžio, kad tai panašu į mokyklų „Aktų sales“ (ir kas tokį pavadinimą joms sugalvojo?..). Toks pats įspūdis ir pas draugus prancūzus, su kuriais kartu sėdžiu. Dar porą patyrimų bevalgant irgi nustebina bei nuvilia. Pirma, maistas visada geresnis buvo, kai pirkau pats (visoks, nors visada pigiuose restoranėliuose), negu tada, kai moka organizatoriai (nors viskas prabangiuose viešbučiuose). Čia gi apskritai labai neskanu. Antras dalykas – mums suorganizuotas „pasilinksminimas“ bevalgant: drakono šokis ir dar toks akrobatų šou, kur rodoma, kaip japonai moka skėčius sukinėti ir ant jų viskuo žongliruoti. Plius dar pigūs juokeliai, kurie vėl labai „priartina“ prie Lietuvos – prie tipinio vestuvių baliaus, kokį vidutiniškai blogą su blogais muzikantais galima įsivaizduoti.
Tačiau dienos vinis šiandien – gidė autobuse. Iki šiol žinojau vieną būdą, kaip šnekomis be įžeidžiančių ar piktų žodžių užknisti pašnekovą. Juk būna taip: pradedi klausytis kokio pasakojimo, o po kažkiek laiko suvoki, kad neaišku, nei kodėl tau jis pasakojamas, nei kodėl tu jo klausaisi, nei bepameni kuo viskas prasidėjo, nei turi supratimą prie ko viskas eina ir kada baigsis. Tai va – yra dar vienas neblogas būdas. Viską, ką pasakai, tokia pačia balso išraiška pakartoti. Bandai klausytis, ir staiga pajunti, kad prieš porą sakinių tau jau sakė kaip vadinasi ta įlanka ar miestelis, kada renkamės prie autobuso, kada įvyko tas istorinis įvykis ar kuo įvairiausius kitus dalykus. Bet kas yra pasakoma bent porą kartų. O jau minėti prancūzai suskaičiavo, kad vieną kartą tas pats dalykas buvo pakartotas šešis (!) kartus. Gal ne taip blogai, kaip ta klaiki kiniška (būtent kiniška, japoniška pirmą vakarą buvo tiesiog puiki) muzika šiandien per pietus, bet labai sunku.
Kas gerai, tai žmonės, kurie čia, renginyje. Visi kažkuo įdomūs, visi labai protingi, dauguma be galo ir nuoširdžiai atsidavę savo darbui ir laisvės reikalui. Yra iš ko ir patirties, ir energijos, ir stiprybės, ir pasiryžimo bei užsispyrimo pasisemti. Dar labai smagu, kad daug kas žino ir labai vertina Lietuvos laisvosios rinkos institutą. Ir iš mūsų daug ko semiasi. Kartais vien Lietuvoje būnant to nesijaučia. Gera, kai žinau, kad tai, ką veikiu yra gerai, o darau tai geroje įstaigoje.
