V. Žukauskas: Kaip JAV valdžia bankus išpirko… (0)

Cituojant, nuoroda “Šaltinis: LLRI blogas” būtina.

 

Šiandien pasirodė žinutė apie tai, jog JAV norima priimti įstatymą, kuriuo valstybės subsidijuojamose įmonėse išmokamoms premijoms būtų pritaikytas 90 proc. mokestis. Štai ir puikus bei nedviprasmiškas valstybės pinigų švaistymo „gelbstint“ privatų verslą pavyzdys.

 

Kyla natūralus klausimas: kaip įmonė, iš valstybės gavusi 170 milijardų JAV dolerių paramą (beveik keturis kart daugiau nei Lietuvos 2008 m. BVP), kuri, be jokios abejonės ir pasak ją skyrusių valdžios pareigūnų, buvo tikslinga ir efektyvi, gali išmokėti 165 mln. dolerių premijų? Suteikti įmonei „too big to fail“ statusą ir jai bebankrutuojant pripumpuoti į ją tiek pinigų, jog jie pradėtų „trykšti“ pro šonus premijų pavidalu neatrodo itin efektyvus problemos sprendimo būdas. Šis būdas iš vis nėra joks problemos sprendimo būdas.

 

Nesunku susiprotėti, kas tokiu atveju nukenčia labiausiai. Tikrai ne premijų gavėjai. Tikriausiai ir ne jų kolegos, negavę premijų – jie dėl valstybės subsidijos vis dar turi darbą. Valdžios pareigūnams gal kiek politiškai nepatogu, tačiau ne pernelyg: jie juk visuomet gali nukreipti pasipiktinimą į pačią subsidijuojamą įmonę ir jos „nepateisinamą godumą“. Paradoksalu, jog labiausiai šiuo atveju nukenčia tie, kurie šiame subsidijavimo ir pinigų švaistymo procese turi mažiausiai sprendžiamosios galios: realūs švaistomų pinigų savininkai, mokesčių mokėtojai.

 

Kita komiškai atrodanti norimo priimti įstatymo nuostata skamba taip: „Bendrovės, kurios gaus didesnę nei 5 mlrd. dol. pagalbą, turės sumokėti 90 proc. mokestį, jei mokės darbuotojams, kurie uždirba daugiau nei 250 tūkst. dol., premijas.“ O jei įmonė gavo 4,5 mlrd. dolerių subsidiją, tuomet išmokant premijas gaunančias kad ir milijoną dolerių per metus uždirbantiesiems įmonės darbuotojams mokesčio tarifas liks įprastas? Arba atvirkščiai, jei įmonė gauna virš 5 mlrd. dolerių subsidiją, tačiau išmoka premijas darbuotojams per metus gaunantiems „tik“ 200 tūkst. dolerių, tuomet premijos jau nebe švaistymas? Nei subsidijos dydis, nei premiją gaunančio darbuotojo metinio užmokesčio dydis nekeičia fakto, jog premijas mokanti subsidijuojama įmonė prilygsta legaliai pinigų plovyklai: iš mokesčių mokėtojų į „daug ir gerai“ dirbančių darbuotojų kišenes. Nesupraskite klaidingai, nesu prieš premijas. Tačiau premijos, mano supratimu, yra atlygis už darbuotojo asmeninį indėlį į įmonės sėkmingą veiklą. Valdžios subsidijuojamos įmonės sėkmingos veiklos kriterijaus neatitinka.

 

Tokie valdžios švaistymo pavyzdžiai priverčia prisiminti garsiuosius Milton Friedman keturis pinigų išleidimo būdus ir švaistūniškąjį ketvirtą: leisti ne savo pinigus ne sau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

seventeen − four =