Kaip jau gal kas matėte, veiklą pradėjo projektas Ekolaboratorija. Projekto esmė – paversti šiukšles naudingais daiktais. Pažįstu ekolaboratoriją organizuojančius žmones ir truputį truputį prie šio projekto esu prisidėjęs ir aš.
Ekolaboratorijos įdėja man patinka tuo, kad, skirtingai nuo didžiosios dalies aplinkosauginės tematikos projektų, ekolaboratorija nėra “Maltusiška”. Tai, kad nenaudingus daiktus galima paversti naudingais yra puiki žmogaus proto galios iliustracija. O tai priveda prie libertarinės minties, kad vienintelis natūralus išteklius yra žmogaus protas. Nafta, geležies rūda ir kt. yra visiškai nenaudingi, kol žmogus nesugalvoja, kaip tuos gamtinius išteklius panaudoti.
Lygiai taip pat baimė, kad Žemės gamtiniai ištekliai baigsis yra nepagrįsta, arba, tiksliau pasakius, pro šalį. Taip, tam tikri ištekliai baigsis, bet bus atrasta naujų, ir, greičiausiai tokių, kokių šiuo metu mes dar net neįsivaizduojame. Aišku, mums dabar atrodo, kad mes esame tokie protingi, kad jau nieko gudresnio sugalvoti neįmanoma. Bet lygiai taip pat sau labai protingi atrodė XVI a. anglai, dėl medienos trūkumo prognozavę Anglijos ekonominę pražūtį (tuo metu Europoje dar nemokėjo gaminti kokso). Ar 1970-ųjų metų prognozės 2000-iesiems, smagiausia iš jų – kad 2000-aisiais baigsis nafta.
Kodėl nei Malthus’o, nei kitos apokaliptinės prognozės nepasitvirtino? Dėl žmogaus proto. Dėl jo galimybės šiukšles paversti naudingais daiktais. Ateitis gali būti katastrofiška tik tuo atveju, jei žmogaus protui ir iniciatyvai bus draudžiama veikti.
