Kaetana Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė
Vykstant pensijų kaupimo modelio pertvarkai, milijoną būsimų pensininkų turėjo šokiruoti premjero patarėjo ir mokesčių reformos darbo grupės vadovo Stasio Jakeliūno pasakymas, kad darbo grupė svarstys naikinti pensijų kaupimą. Žiniasklaidoje tai buvo pateikta kaip jau priimtas darbo grupės siūlymas, nors posėdžiuose tai net nebuvo svarstyta ir reikia tikėtis, kad pritarta tam nebus. Apie pensijų kaupimo naikinimą apskritai nederėtų kalbėti tuo metu, kai būsimi pensininkai svarsto ir pasirašinėja sutartis naujomis sąlygomis ar pasirenka „grįžti“ į „Sodrą“. Nors Ministras Pirmininkas viešai patikino, kad kaupimas išliks, sklandančios kalbos neramina būsimuosius pensininkus.
Svarbu ne „antros pakopos“ pavadinimas, o pensijų kaupimas
Vargu ar kas konkrečiai suprato, ką reiškia pasakymas „paversti „Sodrą“ antra pakopa“. Teigiama, kad „antra pakopa“ gali būti ne tik privati, bet ir valstybinė; ji nebūtinai turi kaupti realias lėšas, o gali kaupti virtualius litus. Tačiau „antra pakopa“ nėra jokia savaiminė vertybė – ji yra vertybė tiek, kiek tai yra nuosavybės teise pagrįstas žmonių atidėtų lėšų kaupimas senatvei. „Sodros“ sistemoje įvedus virtualias sąskaitas ir pavadinus tai „antra pakopa“, „Sodra“ išliktų ne kaupimu, o perskirstymu pagrįsta sistema. Kaupti „Sodroje“ neįmanoma, nes ji nieko nekaupia, ji surenka įmokas ir iškart jas išdalina. Galbūt reikėtų atsisakyti kai ką klaidinančio termino „antra pakopa“ ir vadinti tai paprasčiausiai – pensijų kaupimu. Todėl ir „antros pakopos pavertimas „Sodra““ reiškia ne kažkokią esminę pertvarką, bet pensijų kaupimo panaikinimą, kas pakirstų būsimų pensininkų galimybes oriau gyventi senatvėje.
Kuo daugiau sumoki „Sodrai“, tuo daugiau prarandi
Mokesčių reformos darbo grupėje buvo analizuojama, kiek skirtingus atlyginimus uždirbantys darbuotojai per visą gyvenimą sumoka „Sodrai“ ir kiek iš jos gauna. Analizės rezultatai – stulbinantys: vos tik žmogaus uždarbis perkopia 1 100 litų „popieriuje“, „Sodros“ pensijų sistemoje jis jau yra pralaimėtojas. Kuo daugiau „Sodros“ įmokų jis sumoka – tuo daugiau praranda per visą gyvenimą. Raimondo Kuodžio skaičiavimais, 2 000 litų per mėnesį, t.y. kiek mažiau nei vidutinę algą „popieriuje“ uždirbantis žmogus per visą gyvenimą „Sodrai“ sumokės 74 400 litų daugiau pensijų įmokų, nei iš jos gaus pensijos. Kaip matyti lentelėje, kuo didesnis žmogaus atlyginimas ir didesnės pensijų socialinio draudimo įmokos „Sodrai“, tuo daugiau jis praras:
| Atlyginimas „popieriuje“ |
1 000 |
1 500 |
2 000 |
3 000 |
5 000 |
7 000 |
| Kiek pensijų soc. draudimo įmokų sumoka „Sodrai“ per visą gyvenimą |
109 200 |
163 800 |
218 400 |
327 600 |
546 000 |
764 400 |
| Kiek pensijų gauna iš „Sodros“ per visą gyvenimą |
112 500 |
128 250 |
144 000 |
175 500 |
238 500 |
301 500 |
| Kiek pensijų įmokos „Sodrai“ viršija gautas pensijas |
– 3 300 |
35 550 |
74 400 |
152 100 |
307 500 |
462 900 |
| Kokią dalį „Sodros“ pensijos įmokų darbuotojas „atgauna“ |
103% |
78% |
66% |
54% |
44% |
39% |
Skaičiavimai Raimondo Kuodžio, www.ekonomika.org
Toks progresyvumas „Sodroje“ egzistuoja net ir toms pajamoms, kurios nesiekia „lubų“ „Sodros“ išmokoms – 7 400 litų. Priminsiu, kad įmokos „Sodrai“ mokamos nuo visų pajamų, tačiau skaičiuojant pensijos dydį yra uždedamos „lubos“, virš kurių gautos pajamos neįsiskaičiuoja ir prie pensijos neprideda nei lito. Taigi jeigu darbuotojo oficialus uždarbis viršija šias „lubas“, dėl „lubų“ „Sodros“ įmokoms nebuvimo jis praranda dar daugiau. Pavyzdžiui, uždirbantis 15 000 litų žmogus iš „Sodros“ atgaus mažiau nei penktadalį to, ką jis įmokėjo (19 proc.).
Šiuo atveju kaupimas leidžia gyventojams sukaupti daugiau lėšų senatvei, negu jiems gali išmokėti „Sodra“. Panaikinus pensijų kaupimą, gyventojai būtų pasmerkti senatvėje priklausyti nuo vieno finansinio šaltinio, kurio pajėgumai išlaikyti dabartinį pensijų dydį ilgainiui mažės. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad pensijai nekaupiančio gyventojo „Sodros“ pensija 2060 m. sudarys tik 27 proc. jo buvusio atlyginimo.
Nukenčia du trečdaliai dirbančiųjų
Esamoje „Sodros“ sistemoje nuostolį patiria maždaug du trečdaliai Lietuvos dirbančiųjų – maždaug tiek žmonių uždirba daugiau nei 1 100 litų per mėnesį. Užuot sprendę šią neteisybę, politikai eskaluoja kalbas apie „aukštus atskaitymus taikančius“ privačius pensijų fondus. Palyginkime – atskaitymai pensijų fonduose sudaro iki 2 proc. nuo įmokų ir iki 2017 m. bus panaikinti, atskaitymai nuo turto sudaro iki 1 proc., o „Sodros“ išlaikymas kainuoja 2,5 proc. jos surenkamų pajamų. Tik skirtingai nuo „Sodros“, kuri surenka lėšas ir jas išdalina, pensijų fondai pervestas įmokas investuoja, informuoja savo dalyvius bei kasdien teikia duomenis priežiūros institucijoms. Politikai taip pat piktinasi ekonominio nuosmukio metu nuostolius patiriančiais pensijų fondais, nors po nuosmukio laikini praradimai atsistato. O daugiau nei 1 100 litų uždirbančių darbuotojų praradimai „Sodroje“ yra užprogramuoti pačioje pensijų dydžio apskaičiavimo formulėje.
Čia apžvelgti praradimai tų gyventojų, kuriems pasiseka išgyventi vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę. Tie, kuriems nepasiseka ir kurie pensinio amžiaus nesulaukia, apskritai nieko neatgauna iš „Sodrai“ sumokėtų pensijų socialinio draudimo įmokų. Turint omenyje pakankamai aukštą gyventojų mirtingumą, ypatingai 50-metį perkopusių vyrų, kurie nesulaukia pensinio amžiaus dėl širdies ir kitų ligų, akivaizdu, kad pralošiančiųjų „Sodros“ sistemoje yra dar daugiau. O asmeninėse sąskaitose pensijų fonduose sukauptos lėšos yra paveldimos.
Pensijų politika – be atsakomybės ir tęstinumo
Sunku rasti kitą sritį, kurioje įstatymai ir „žaidimo taisyklės“ būtų keičiamos taip dažnai, kaip tai yra pensijų kaupime. Pensijų sistemos reformos įstatymas įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. ir nuo to laiko buvo pakeistas net 13 kartų, t.y. dažniau nei kasmet. Ruošimasis pensijai yra ilgalaikis procesas, ypatingai tiems, kam iki pensijos dar toli. Tikintis atsakomybės iš žmonių, kad jie ruoštųsi senatvei, politikai patys turėtų parodyti atsakomybę ir kartą priimtų įstatymų nekaitalioti kasmet.
Tačiau Lietuvoje dar dažniau nei įstatymai keičiasi politikų žodžiai. Sumažintus pervedimus į žmonių asmenines sąskaitas buvo žadėta atstatyti nuo 2011 m. ir nepaisant šį pažadą priminusio Konstitucinio Teismo sprendimo, to nebuvo padaryta. Dabar vykdoma pensijų kaupimo modelį keičianti reforma, bet kas mėnesį išgirstame viešus valdančiųjų ar jų patarėjų pasvarstymus, kad kaupiamuosius fondus reikėtų uždaryti.
Jeigu politikams iš tiesų rūpėtų žmogaus pragyvenimas pensijoje, jie imtųsi esminės „Sodros“ reformos, kad kuo mažiau gyventojų praloštų tokioje sistemoje. Dabar gi dievagojamasi, kad kitų galimybių taupyti viešajame sektoriuje nėra ir tai padaryti galima tik panaikinus vienintelę biudžetų eilutę, kurioje mokesčių mokėtojų sumokėti mokesčiai jiems grįžta tiesiogiai į jų asmenines sąskaitas, o ne per abstrakčias ir jų lūkesčių nepatenkinančias „viešąsias paslaugas“. Jeigu norima sumažinti viešojo sektoriaus išlaidas, galima pradėti tai daryti nuo biurokratinio aparato ir funkcijų mažinimo, neskaidrių viešųjų pirkimų, nepaaiškinamų savivaldybių viražų į taksi ar avialinijų rinkas. O kalbos apie pensijų kaupimo naikinimą yra ne tik neatsakingos, bet ir nepagrįstos.
