Akį patraukė žinutė, kad Vilniaus miesto savivaldybė pradeda turto pardavimą. Apie tai, kad valdžiai priklausantį turtą reikia parduoti, rašiau jau ne kartą. Kam Vilniaus miesto savivaldybei reikalingi poilsio namai pajūryje – geras klausimas. Spėju, kitų miestų savivaldybės, paieškojusios taip pat rastų, ką parduoti.
Taip pat spėju, kad kils ir nepasitenkinimo banga, kurios esmė – dabar parduoti nereikia, nes dabar, esą, kritusios kainos. Kontraargumentus jau esu surašęs ankstesniame įraše.
R. Kuodžio pastabos apie savivaldybės pastato pardavimą įdomios, bet ginčą su Vilniaus miesto meru paliksiu jo dalyviams. Tačiau R. Kuodis gerai iliustruoja įgimtą politikų ydą ir talentą – iš mokesčių mokėtojų atimtų pinigų išleidimą pateikti kaip nuopelną mokesčių mokėtojams.
Pavyzdžiui, savivaldybė netrukus ketina rekonstruoti Sereikiškių parką Vilniuje. Kaip žiniasklaidoje giriasi merija, parkas ketinamas atkurti į „originalų” – taip, kaip jis atrodė, kai buvo įrengtas 1882 metais, pagal garsaus dailininko A.Strausso projektą. Kaip rašoma merijos interneto puslapyje, „parke ketinama įrengti botanikos sodą, buvusį vienuolyno sodą, oranžeriją, specialią vietą kameriniams renginiams, alpinariumą, rožyną. Sereikiškių parke taip pat numatoma pastatyti tris žaidimų aikšteles įvairaus amžiaus vaikams, šachmatų ir petankės aikšteles, kelias kavines ir restoranus. Bus įrengti tvenkiniai – šiltuoju metų laiku čia veiks fontanai, o žiemą – čiuožykla”.
Supraskite, aš ne prieš parkus. Bet ar nuosmukio metu, kai yra nemažai žmonių ant bado ribos, tai yra prioritetas? Štai kur ekonominis klausimas!
Tačiau viešųjų ryšių aspektu politikui prieš rinkimus svarbiau parkas, nes, jei tyliai paremsi anoniminius badaujančius, apie tai sužinos mažiau rinkėjų nei apie pompastišką parko atidarymą.
Čia jau galima grįžti prie dangoraižio. Kuo politikui žavus jo pardavimas ir išsinuomojimas? Ogi pinigų srautu! Iš karto gauni 100 mln. Lt, o nuomos mokesčius mokės jau po tavęs ateinantys politikai. 100 mln. Lt prieš rinkimus gali praversti parodomiesiems projektams a la Sereikiškių parkas ar Babilono bokštas.
R.Kuodis. Savivaldybės dangoraižis: dar vienas „monkės biznis”
Prisiminkite, kaip rinkėjai vertina politikus, ypač savivaldybių lygmenyje. Geras ne tas meras, kuris įvedė fiskalinę discipliną, ar bandė subalansuoti pajamas ir išlaidas. Geras tas, kuris „miestui nuveikė daug”, t.y. pristatė pastatų, infrastruktūros objektų ir pan. Rinkėjas kažkodėl pamiršta, kad už tuos pastatus moka ne kas kitas, o jis pats. Miesto vadovo indėlis (jei toks iš viso yra) – išleisti ne savo pinigai, gaunama nauda – pripažinimas. Nenuostabu, kad infrastruktūros projektai, nacionaliniai stadionai ir t.t. net idealiame pasaulyje, kur neegzistuoja „otkatai” , tiesiog pasmerkti būti populiariais.
Taigi teisinga politika būtų tokį turtą parduoti, ir daugiau nebestatyti. O parduoti švariai ir už didžiausią pasiūlytą kainą. Gražių (o kai kam ir negražių) pastatų sėkmingai gali pristatyti privatus verslas.
