Europos institutas ekonominių ir fiskalinių problemų tyrimams (IREF) išleido 20-ies Europos šalių 2010-aisiais vykdytos fiskalinės ir biudžeto politikos santrauką ir įvertinimą. Tai jau 5-asis tokio pobūdžio IREF atliekamas vertinimas.
Kaip ir ankstesniais metais, pranešimuose nebuvo aptikta duomenų apie politikų supanašėjimą. Viena akivaizdi to priežastis yra ta, kad šalys susiduria su skirtingais iššūkiais. Tuo metu kai vienos šalys, kaip kad Nyderlandai, Norvegija, Slovakija, Liuksemburgas, Vokietija, Švedija ir Šveicarija, yra beveik subalansavusios savo biudžetus, kitos turi didesnį ar mažesnį, o kartais ir neatidėliotiną deficito mažinimo poreikį. Pastaroji grupė šalių, kurioms privalo neatidėliodamos sumažinti viešojo sektoriaus deficitą ir valstybės skolą sudaro didžiąją daugumą. Tačiau fiskalinė politika yra skirtinga ir dėl „ideologijų“. Jeigu šiandien praktiškai joks Europos lyderis nesako, kad įmanoma saugiai padidinti deficitą ir skolą (o tai jau yra pasiekimas, turint omenyje daugybę „suvirškintų“
ekonomikos stimuliavimo paketų 2009 m.!), reti tiki, kad dabartinė situacija reikalauja iš esmės permąstyti gerovės valstybę. Beveik niekur politikai nesielgia taip, lyg valstybių skolų krizė reikalautų ekonominės politikos perorientavimo.
Daugelyje šalių buvo nuspręsta balansuoti biudžetą ir bandyti grįžti prie ekonomikos augimo neįvedant struktūrinių pokyčių, tad beveik visur pastebimi panašūs ir nuspėjami sprendimai. Tendencijos tokios:
Mažinti arba palikti nepakeistus tiesioginių mokesčių tarifus (pelno ir gyventojų pajamų mokesčio), tačiau dažnai praplečiama jų bazė (atsisakoma išimčių, mokestinių kreditų ir pan.).
Didinti netiesioginius mokesčius, pradedant pridėtinės vertės mokesčiu ir tęsiant akcizais.
Didinti aukščiausią pajamų tarifą (neteisingai pagrindžiant tuo, kad dėl PVM didinimo labiau nukenčia uždirbantys mažas nei dideles pajamas).
Stiprinti mokesčių administratorių tarptautinį bendradarbiavimą.
Mokesčius didinantys sprendimai įsigaliojo ir Lietuvoje 2009 m. pradžioje. Nepaisant to, kad mokesčių mažinimas padėtų ekonomikai atsigauti, tik pelno mokestis buvo sumažintas 2010 m. nuo 20 iki 15 proc., o PVM, akcizų ir kitų mokesčių padidinimai tebegaliojo.
Dauguma Europos vyriausybių tikisi, kad stiprus ekonomikos atsigavimas paskatins itin laukiamą finansinį konsolidavimą. Tačiau šis scenarijus yra abejotinas visų pirma dėl to, kad bendras mokesčių lygis nesudarys prielaidų stipriam augimui ir, antra, nes gerovės valstybes reguliuojantys socialiniai įstatymai reikalauja išmokų, kurios, tikėtina, augs bent jau taip pat sparčiai kaip ir pati ekonomika.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, geriausias Europos sprendimas mokesčių srityje 2010 m. buvo priimtas Slovakijoje. Nuo šiol dirbantiesiems bus pervedamas ne tik jų darbo užmokestis „į rankas“, bet ir anksčiau darbdavio mokėtos valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokos. Tai reiškia, kad pervedamas darbo užmokestis bus lygus visai darbo vietos kainai. Žinia, tai geras būdas sudaryti sąlygas itin reikalingoms reformoms, atskleidžiant mokesčių mokėtojams esamos sistemos kaštus ir naudą.
2011 m. ir vėl bus neaiškumo kupini metai, ypač dėl to, kad eurozonos krizė toli gražu nesibaigė. Vis gi sprendimų priėmėjai, kurie yra įsitikinę, kad dar toliau atidėlioti reformas – neišmintinga, panašių į Slovakijos idėjų galės semtis iš 20-ies šalių ataskaitų.
IREF 2011 m. kasmetinis leidinys „Mokesčiai Europoje“ yra prieinamas internetu. Jame esančios šalių ataskaitos gali būti naudojamos metų eigoje nuorodoms apie konkrečias šalis. Pirmąkart leidinyje įtrauktos šalių charakteristikos leis dar lengviau naudoti šį leidinį.
