Komentaras publikuotas „Verslo žiniose” (2013 04 22)
Jei anksčiau energetikos politika buvo ekonomistų ir inžinierių ginčas, tai per pastaruosius keletą metų tema tapo populiari ir daug platesnėje auditorijoje. Ši „išpopuliarinimas“, deja, nulėmė tai, kad diskusijos apie energetikos politiką susirinko visas neigiamas „politikavimo“ savybes. Dominuoja emocijos, o ne protas. Mąstoma ne tikslais ar uždaviniais, o lengvai identifikuojamais simboliais (pavyzdžiui, atominė elektrinė). Kritikuojami ne oponento argumentai, bet oponentas. Nuomonės ir pozicijos vertinamos ne pagal turinį, o „tu su mumis ar prieš mus?“.
Energetikos politika „pamiršo“, kad jos tikslas – užtikrinti, kad vartotojai galėtų nusipirkti energijos mažiausia įmanoma rinkos kaina. Vietoje galybės visų sprendimų kombinacijų kaip pasirūpinti energija, galvoti buvo leista tik apie du: atominė elektrinė ir suskystintų gamtinių dujų terminalas. Minėti projektai (o teisingiau jų planai) tapo kone kanonizuoti, o bet koks kvestionavimas ar skaičiavimas prilyginamas šventvagystei.
Jei Vyriausybė nori visiems naudingų pokyčių, ji turi aiškiai pasakyti, kad nuo šiol visi ekonomiškai pagrįsti politikos variantai gali būti diskutuojami, svarstomi ir svarbiausia – lyginami. Nes rinktis „už“ ar „prieš“ atominę elektrinę, kai nepateikiamos alternatyvos yra tas pats, kas „demokratiški“ rinkimai, kuriuose dalyvauja tik viena partija.
Kitas neigiamas pokytis yra minčių cenzūra diskusijose apie energetikos projektų finansavimą. Iš galybės didelių projektų finansavimo būdų, mąstyti beleidžiama tik apie du: tiesiogiai iš mokesčių mokėtojų arba per valstybei priklausančias įmones. Nepaisant kalbų apie modernų ir inovatyvų valstybės valdymą, mąstymas apie energetikos sektorių regresavo į laikus, kai tik valstybė tiekė ir šilumą, ir elektrą. Vyriausybė pasielgs išmintingai, jei į diskusijos lauką investuotojai bus susigrąžinti, o ne vejami kuo toliau.
Investuotojai yra ypač svarbūs, nes valstybei trūksta lėšų ir – trūks nuolat. Manymas, kad valstybės finansai patys dar „patemps“ ir aibę energetikos projektų yra visiškas realybės ignoravimas. Be to, užspausti yra ir energijos vartotojai. Jiems ir taip jau užkrauta aibė tiek mokesčių ir „nemokesčių“, kad, pavyzdžiui, pati elektros energija tesudaro trečdalį galutinės kainos. Privertus vartotojus finansuoti dar vieną-kitą stambų projektą, gali nebelikti pačių energijos vartotojų, nes jie bankrutuos ar išsikels.
Tuo pat metu, pasaulyje yra daug laisvų ir „pigių“ pinigų, kurie ieško bet kokių investavimo galimybių ir prieglobsčio nuo infliacijos (pavyzdžiui, investuojant net į virtualią privačią valiutą). Sudėkime visas šias aplinkybes ir tampa akivaizdu, kad neleisti privačiam kapitalui investuoti į energetiką yra nelogiška, netvaru ir pražūtinga.
Instaliuotą „apgulties mentalitetą“ reikia kuo greičiau keisti normalia, civilizuota, savanaudiška energetikos politika. Pasikartosiu, tikslas – pigi energija. Priemonė – ekonomiškai atsiperkančios investicijos ir ilgalaikis požiūris. Ar Vyriausybei ir Energetikos ministerijai užteks ryžto, sužinosime, tikiuosi, jau netrukus.
