Rita Griguolaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
Seimo patvirtintoje pavasario sesijos darbų programoje ekonomikos augimas numatytas prioritetu. Nors programoje neatsirado vietos Darbo kodekso modernizavimo paketui, užstrigusiam Seime rudenį, didelių vilčių tiek gyventojams, tiek investuotojams kelia tai, kad Aplinkos ministerija pateikė derinti dar 2009 m. pradėto rengti teritorijų planavimo įstatymo projektą.
Pasaulio Banko sudaromo „Doing business“ indeksas nevertina teritorijų planavimo procesų, apsiribojama tik statybos leidimų gavimu. Šioje srityje, nepaisant praeitais metais darytų statybų reguliavimo pakeitimų, Lietuva 2013 m. nukrito vienu laipteliu – į 48 vietą. Tačiau, jei metodologijoje būtų ir teritorijų planavimo vertinimas, naujasis įstatymo projektas vargu ar atneštų laukiamų rezultatų palankesniam verslo sąlygų vertinimui. Siūlomi pakeitimai neišsprendžia „eilinio mirtingojo“ – žmogaus, norinčio tiesiog pasistatyti namą ar vietos investuotojo, vystančio ekonominę veiklą, problemų. Greičiau – šalia bendros tvarkos sukuriamas „greitasis kelias“ valstybės proteguojamai veiklai.
Ekonominės-ūkinės veiklos vykdymas yra privataus sektoriaus prerogatyva. Tačiau įstatymų leidėjui naudojantis privilegija nustatyti ribojimus privačiai nuosavybei, vis daugiau ir aktyviau privačiuose santykiuose ir ekonominėje veikloje ima dalyvauti valstybės subjektai.
Įstatymo projektu teritorijų planavimas centralizuojamas, jo dokumentus priskiriant valstybės, savivaldybės ar vietos lygmens institucijoms. Toks hierarchinis suskirstymas tik dar labiau nutolina savininko galimybę daryti įtaką sprendimams. Jei žemės paskirties keitimas šiuo metu yra sunkiai prognozuojamas ir gali trukti nuo vienerių iki dešimties metų, tai priėmus šį projektą žemės paskirtį į norimą bus galima keisti tik tada, jei tokia numatyta savivaldybių planuose. Tad tik tai daliai savininkų, kurių nuosavybė pateks į urbanizuotų, arba urbanizuojamų teritorijų planus, šis įstatymo projektas palengvins galimybę naudotis nuosavybe. Savininkui palankesnis reguliavimas būtų daugiafunkcinės žemės sklypų paskirties nustatymas, tačiau ne įtvirtinant alternatyvas galimoms veikloms, o nustatant privalomus saugomus rodiklius – taršos, eismo, triukšmo ir kitus reikalavimus.
Pagrindu riboti nuosavybės naudojimo, valdymo ir disponavimo teises tampa ne tik saugomos vertybės (aplinkosauga, paveldosauga), bet ir valstybei svarbūs projektai. Taip praktiškai imtų galioti dvi teritorijų planavimo tvarkos: bendroji ir „greitoji“, skirta valstybei svarbiems projektams. Valstybei svarbūs projektai atriša valstybės institucijoms rankas vykdyti ne tik žemės paėmimo procedūras, bet ir pagreitinti teritorijų planavimo procesus bei išvengti ilgo užstrigimo visuomenės informavimo ir konsultavimo procesuose. Nuo valstybei svarbiais projektais pripažintų veiklų lyg nuo žąsies vanduo nubėgs dauguma eiliniam žmogui ar įmonei taikomų reikalavimų vykdant investicinius projektus.
Tai gali lemti, kad vis daugiau privačių asmenų sieks valstybės institucijų paramos jų projektams. Kam vargti ir bendras procedūras pereiti pačiam, jei įtikinus valdžią, kad veikla tenkins regiono ekonominius, socialinius poreikius ar pritrauks užsienio investicijų, galima užsitikrinti, kad visą didįjį teritorijų planavimo darbą nuveiks institucijos? Šiuo metu galiojantys teisės aktai leidžia valdžios institucijoms praktiškai bet kurį projektą patvirtinti kaip valstybei svarbų. O siūlomas projektas atveria dar daugiau galimybių valstybei dalyvauti privačių subjektų veikloje. „Greitojo kelio“ kūrimas ne tik rodo, kad bendrasis reguliavimas lieka biurokratinis ir neskatinantis ekonominės-ūkinės veiklos, bet ir neužtikrina sąžiningos konkurencijos bei balansuoja ties Europos Sąjungos valstybės pagalbos reguliavimo pažeidimu. Todėl valstybei svarbių projektų institutas ir teritorijų planavimo schema turėtų būti išimtis, o ne taisyklė.
Be to, projekte numatoma, kad valdžia suplanuos investicijų kryptis, socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą, valstybei svarbiems projektams reikalingas teritorijas ir objektus. Viena vertus, tai suteiktų būsimiems savininkams aiškumo. Kita vertus, ar toks valstybinis „suplanavimas“ sugebės žengti koja kojon su ekonominės-ūkinės veiklos dinamika? Ar įmanoma augti, kai augti norima leisti tik tiems, kas turi valstybės patepimą, ar tik tiems, kurie telpa į valstybės nubrėžtą rėmą?
Esminė teritorijų planavimo sistemos yda – neatitikimas tarp apribojimų naudotis nuosavybe ir savininkų galimybės paveikti planavimo procesus. Šis projektas yra pavyzdys to, kas įvyksta, kai ribojamos nuosavybės teisės. Nuosavybės apsauga, nors ir grąžinta į teritorijų planavimo įstatymo projekto principus, – liko antraeiliu dalyku. O privati veikla, nors ir kurtų socialinę ir ekonominę gerovę, gerintų gyvenimo sąlygas, projekte palankiai vertinama tik tada, kai prie jos prisideda valstybė.
