„Šiaulių kraštas“ rašo, jog Šiauliuose ruošiamasi nustatyti minimalų ir maksimalų moksleivių skaičių, kurie turės būti gimnazijoje – nuo 450 iki 550. Tai aiškinama tuo, kad vienose mokyklose vaikų yra per daug, o kitose per mažai, tad toks sprendimas leistų tolygiau paskirstyti krepšelio lėšas, o mažėjant moksleivių skaičiui – išsaugoti mokyklų pastatus.
Pasiūlymas, nukreiptas į pastatų išsaugojimą, neturi nieko bendro su švietimu. Tai yra grynai valstybiniam sektoriui priklausančio turto panaudojimo klausimas. Jei pastatų iš tikro yra per daug, tai reikia ieškoti efektyvių, o ne dirbtinių būdų, kaip jį panaudoti: perkelti ten kokią valstybinę įstaigą, kuriai trūksta vietos, išnuomoti, parduoti ir t.t. Su tuo susiję teisiniai ir administraciniai klausimai – tai popierių ir parašų lygmens problemos.
Nesivelsiu į ilgą ir teorinę diskusiją, reikia, ar nereikia konkurencijos švietimo sistemoje. Nes būtent konkurencijos tarp mokyklų tikslais ir buvo sukurtas moksleivio krepšelis. Kuomet pinigai eina paskui mokinį, tuomet ta mokykla, kuri pritraukia daugiau moksleivių, turi daugiau lėšų. Apie tai, kad krepšelio metodika netobula – galima daug diskutuoti, o problemas tobulinti. Tačiau siūlomas moksleivių skaičiaus nustatymas visiškai prasilenkia su valstybės vykdoma politika.
Moksleivių skaičiaus nustatymas 100 moksleivių (arba 20 proc.) paklaida iš esmės prieštarauja moksleivio krepšelio įvedimo tikslui. Nustačius minimalų ir maksimalų skaičių mokinių konkurencija tarp mokyklų tampa nebeįmanoma, o krepšelio sistema – beprasmė.
Belieka tikėtis, kad iniciatyva yra tik vietinio lygmens.
