Du pagrindiniai oficialios statistikos apie nedarbo lygį šaltiniai yra Statistikos departamentas ir Darbo birža. Statistikos departamentas nedarbą skaičiuoja remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Gyventojų užimtumo tyrimas yra kas ketvirtį atliekama gyventojų apklausa, kurios imtis 2009 m. buvo 8000 adresų arba apie 25 tūkst. (0,7 proc.) visų gyventojų.
Darbo biržos skaičiuojamas nedarbo lygis dar kitaip vadinas registruotu nedarbu. Šis nedarbo lygis gaunamas dalijant faktiškai darbo biržoje prisiregistravusių bedarbių skaičių iš darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Darbo birža duomenis apie registruotą nedarbą pateikia ne kas ketvirtį, kaip Statistikos departamentas, o kiekvieną mėnesį.
Iš pirmo žvilgsnio į akis krenta pakankamai didelis skirtumas tarp registruoto nedarbo lygio ir nedarbo lygio apklausos duomenimis. Statistikos departamento pateikiamas nedarbo lygis visuomet lenkia Darbo biržos pateikiamą nedarbo lygį (2009 m. Statistikos departamento nedarbas buvo apie 4,5 proc. punktais didesnis už Darbo biržos nedarbą).
Šis skirtumas yra aiškinamas tuo, jog Darbo biržoje registruojasi ne visi darbo neturintys asmenys. O Statistikos departamentas šiuos neįregistruotus bedarbius savo tyrime apčiuopti lyg ir sugeba.
Taigi, net nebesigilinant toliau, jau matomas aiškus nedarbo lygio statistikos subjektyvumas. Metų pradžioje vieno šaltinio duomenimis nedarbas siekė 12 proc., kito – tik 7 proc. Skirtumas išties didelis, tad interpretuojant ar norint daryti kokias nors išvadas, visuomet verta įsigilinti, kokiu pagrindu duomenys yra gauti ir padvejoti jų vienareikšmiškumu.
Pažiūrėjus į šiuos skaičius atidžiau, galima rasti visokiausių įdomybių. Kaip jau minėjau, pagrindinis skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos pateikiamo nedarbo lygio kyla iš darbo biržoje neužsiregistravusių bedarbių. Atrodytų, jog jų skaičius skirtingais ketvirčiais turėtų būti pakankamai pastovus. O jei nedarbo lygis sparčiai auga (kaip yra dabar), į darbo rinką patenka daug anksčiau dirbusių žmonių, dauguma jų turi didelį motyvą registruotis Darbo biržoje dėl nedarbo pašalpos, tuomet neužsiregistravusių bedarbių dalis turėtų mažėti. O statistikos duomenys rodo, jog yra visiškai atvirkščiai:
|
2009K1 |
2009K2 |
2009K3 |
| Bedarbiai (Statistikos departamentas) |
193.900 |
223.100 |
228.100 |
| Bedarbiai (Darbo birža, trijų ketvirčio mėnesių vidurkis) |
150.867 |
193.004 |
216.797 |
| Skirtumas |
43.033 |
30.096 |
11.303 |
| Skirtumas proc. |
22% |
13% |
5% |
2009 m. I ketvirtyje skirtumas tarp Statistikos departamento pateikiamo bei Darbo biržos pateikiamo bedarbių skaičius buvo 43 tūkst. (tai sudarė apie 22 proc. Statistikos departamento bedarbių skaičiaus). 2009 m. II ketvirtį jis sumažėjo iki 30 tūkst., o III ketvirtį net iki 11 tūkst. (tai sudarė jau vos 5 proc. Statistikos departamento bedarbių skaičiaus). Tai reiškia, jog 2009 m. Skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos pateikiamo darbo neturinčių žmonių skaičiaus sparčiai mažėjo, t.y. Darbo birža registravo didelį darbo netenkančių žmonių antplūdį, o Statistikos departamento tyrimai šio antplūdžio „nepastebėjo“. Sunku rasti atsakymą, kodėl taip nutiko. Galbūt todėl, jog faktiniai duomenys (užsiregistravusių bedarbių skaičius) visuomet linkę tiksliau atspindėti besikeičiančią situaciją nei agreguoti, apklausų duomenys.
Tačiau skiriasi ne tik Statistikos departamento ir Darbo biržos nedarbo lygių skaičiavimo skaitikliai. Dar įdomiau tai, kas darosi vardikliuose. Statistikos departamentas darbo jėgą apibrėžia taip: „tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę buvo užimti arba buvo laikomi bedarbiais.“. Taigi, iš apklausos duomenų suskaičiuoja, kiek buvo užimtųjų, kiek bedarbių (šių sąvokų reikšmės taip pat galite rasti čia), ir randa jų sumą.
Darbo birža nedarbo lygio vardiklyje naudoja darbingo amžiaus gyventojų skaičių (moterims šiuo metu iki 60, vyrams iki 62,5), kurį vieną kartą per metus pasiima iš Statistikos departamento. Darbo biržos darbingo amžiaus žmonių skaičius per metus keičiamas tik vieną kartą (birželio mėn.), o Statistikos departamento naudojamas darbo jėgos skaičius 2009 m. taip pat smarkiai nesikeitė, bent ne tiek, jog galėtų pastebimai paveikti nedarbo lygį. Stebina ne tai, o milžiniškas skirtumas tarp šių skaičių. Nors pagal (Statistikos departamento) gyventojų užimtumo tyrimo duomenis darbo jėga 2009 m. vidutiniškai sudarė apie 1 milijoną 642 tūkst. žmonių, Darbo biržos naudojamas darbingo amžiaus žmonių skaičius buvo net 2 milijonai 154 tūkst. žmonių, t.y. daugiau nei puse milijono daugiau. Taigi, Darbo biržos duomenimis nedarbo lygis mažesnis yra ne tik dėl to, jog registruojasi ne visi bedarbiai, bet dar ir dėl to, jog jų naudojamas darbo jėgos apibrėžimas yra daug platesnis nei Statistikos departamento.
Jei imtume ir hipotetiškai paskaičiuotumėme nedarbo lygį vasario 1 d. pagal Darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių, tačiau naudodamiesi ne darbingo amžiaus žmonių skaičiumi (kaip dabar), o darbo jėgos pagal gyventojų užimtumo tyrimo duomenis skaičiumi, nedarbą gautume ne 13,3 proc. (kaip skelbia Darbo birža), o 18 proc. Štai jums ir manipuliavimo galimybė: kokį vardiklį pasiimsi, tokį atsakymą ir gausi.
Išvados:
· To pačio reiškinio statistinis aprašymas naudojant skirtingas metodikas gali smarkiai besiskiriančius rezultatus;
· Oficialios statistikos objektyvumas, tikslumas ir vienareikšmiškumas yra perdedamas, vietos manipuliavimui oficialia statistika yra daugiau, nei dažnai linkstama manyti;
· Tam, jog galėtumėme korektiškai operuoti oficialios statistikos duomenimis, reikia žinoti, iš kur ir kaip ji gaunama, kaip apdorojama.
