Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos prezidentas
Jei klausimas pasirodė ne visai protingas, neskubėkite jo nurašyti. Nuo atsakymo į tą klausimą priklauso labai daug visuomenės ir ekonomikos sprendimų. O galiausiai ir tai, kiek šalyje yra sukuriama ir kaip turtingai visi gyvena. Taip pat nenustebkite, jei ne vienas pašnekovas atsakys, kad verslininkas neveikia nieko, tik ima pinigus, o viską už verslininką sukuria samdomi darbuotojai. Toks realybės ignoravimo ir Markso pridėtinės vertės teorijos kokteilis yra užnuodijęs ne vieną protingą protą ir sužlugdęs ne vieną valstybę.
Verslų yra per daug, kad juos visus suprastume
Kai vaikas sako „užaugęs būsiu gaisrininku“, viskas lyg ir aišku, gaisrininkas gesina gaisrus. Tačiau, pašnekėję su tikru gaisrininku, sužinotume, kad jis daro daug daugiau ir įvairesnių darbų, nei tik puola į ugnį. Iš tikro, kiekvienas užsiėmimas turi daugybę sferų, nišų ir specializacijų. Kad gaisrininkai tik gesina gaisrus yra mielai naivus mąstymas, iš kurio su amžiumi išaugama.
Verslų yra daug ir įvairiausių. O sėkmingi verslai dažnai atranda nišas, apie kurias dauguma žmonių anksčiau net nesapnavo. Tad verslininko veiklą apibrėžti nepalyginamai sunkiau nei gaisrininko. Kai perprasti sunku, žiūrima tai, kas labiausiai krenta į akis. Kaip ir gaisrininkų atveju, kur į akis labiausiai krenta liepsnų gesinimas, taip ir verslininkų atveju, į akis labai krenta verslininkų sėkmė ir jos piniginė išraiška. Tad visiškai suprantama, kad daliai žmonių atrodo, kad verslininko užsiėmimas yra gauti pinigus. Pridėkime dar tai, kad laikraščiai ar žurnalai nerašo apie nesėkmingus verslininkus, ir kai kam gali susidaryti įspūdis, kad užtenka tapti verslininku ir pinigai užsidirba savaime.
Kitas geras dalies visuomenės suvokimo atspindys yra knygos vaikams. Ten pilna pasakojimų apie kaimą, ūkį, sunkų darbą, taigi svokimas, pvz., apie žemės ūkį, yra mažiau atitolęs nuo realybės. O ką, palyginimui, apie verslininkus pasakoja vaikiškos knygelės? „Verslininkas turėjo 10 kg cukraus, į cukrų įpylė 1 litrą vandens ir cukrų pardavė. Kiek pelno uždirbo verslininkas?“ yra ne prastas anekdotas, o kai kurių vadovėlių realybė.
Bet šitie nesusipratimai nėra išskirtinis po-sovietinės visuomenės bruožas. Jis egzistavo seniai iki sovietmečio. Štai kad ir lietuvių liaudies kūryboje – aitvaras: verslumo ir sėkmės nesupratimo išraiška. Kodėl vienas ūkininkas turtingesnis už kitą? Aišku, tik dėl to, kad turi aitvarą. Taip pat verslo funkcijos ir esmės nesupratimas egzistuoja šalyse, kurios sovietmečio niekada nematė. Raudonų vėliavų, Che-Guevaros marškinėlių ir lozungų prieš „verslininkus-išnaudotojus“ yra net ir už Atlanto.
Tiesiog kai kurias verslo rūšis žmonės gali suvokti lengviau, pvz., žemės ūkį ar gamybą. O kai kurių, pvz., prekybos kartais nesupranta net ir kai kurie verslininkai. „Užauginau-pardaviau“ ar „pagaminau – pardaviau“ intuityviai yra labiau priimamas ir suprantamas nei „nusipirkau-pardaviau“. „Kur čia sukuriama vertė?“, klausia ne vienas. Dar kitas pavyzdys: paprastą banko paslaugą, t.y. „priėmiau indelius iš vienų – kitiems paskolinau“ žmonės dar suvokia (nors ir mėgsta paniurzgėti dėl palūkanų). Bet prekybą rizika (išvestines finansų priemones) dažnai kritikuoja net ir tie, kas save šiaip jau laiko verslo šalininkais. Vienas iš pagrindinių kritikos verslui šaltinių yra „argumentavimas iš nežinojimo“ (argumentum ad ignorantum). Tai dažna ir tarp protingų žmonių pasitaikanti loginė klaida. Natūralu, kad jos pilna ir visuose visuomenės sluoksniuose.
Kokia yra verslininko funkcija?
Sakyti, kad versle “pinigai daro pinigus“, yra tokio pat „gilumo“ įžvalga, kaip pasakyti, kad ūkininkui paberia sėklų, o rudenį nuima derlių ir skaičiuoja pinigus. Tiesa, mūsų po-agrarinėje visuomenėje daug kas dar turi giminių kaime, kurie tokius miesčioniškus samprotavimus greitai nuleidžia ant žemės. Tad pabandykime pažvelgti giliau: kaip verslininkai kuria vertę.
Pirma, verslininkai yra organizatoriai, kurie surenka ar įdarbina gamybos veiksnius. Šalyje gali būti iškasenų, žmonių, žemės ir t.t., bet jei neatsiras žmonių (t.y. verslininkų), kurie imsis iniciatyvos ir prekių ar paslaugų gamybos organizavimo, tos pačios iškasenos, žmonės ir žemė stovės nenaudojamos, o žmonės, greičiausiai, badaus. Žmonės gi dažnai stebisi, „štai šalyje lyg nėra nei iškasenų, nei daug žemės, o žmonės gyvena turtingai“. Taip yra todėl, kad atsiranda iniciatyvių žmonių, kurie net ir turimomis priemonėmis sugeba sukurti produktus, kurių nori kiti.
Antra, verslininkai prisiima riziką, kad kažkas gali nepavykti. Ir nors rizika gali atrodyti kaip nereikšmingas dalykas, iš tikro yra atvirkščiai. Rizika, ar rizikos baimė, yra sustabdžiusi ne vieną potencialų Steve‘ą Jobs‘ą („Apple“ įkūrėją). Net ir buitiniame lygmenyje, kiekvienas ne kartą esame susidūrę su situacija, kuomet nerizikavome: nekeitėme darbo, neinvestavome ir pan. Bet verslininkai vertę kuria ne riziką ignoruodami, o ją suvaldydami. Kitaip tariant, verslininkai vertę sukuria tada, kada jų suburti, suorganizuoti ištekliai kartu veikia taip, kaip suplanuota. Už sėkmingą rizikos suvaldymą verslininkas uždirbą pelną. Žinoma, planai ne visada pasiteisina. Bet apie verslo nesėkmes ar nuostolius nedaug kas rašo, nes knyga apie du vaikinus, kurių garaže įkurta kompanija neperaugo į „Apple“ ir bankrutavo būtų neįdomi. Todėl kartais ir gali susidaryti įspūdis, kad išskirtinis verslininkų bruožas yra rizikos ignoravimas ar kad norint užsiimti verslu svarbiausia – rizikuoti. Ar kad pelnas yra tiesiog nukrentantis iš dangaus ir niekaip nesusijęs su verslininko pastangomis.
Trečia, ir mažiausiai pažinta verslininko funkcija yra informacijos kūrimas, analizė ir tos informacijos panaudojimas. Mokėjimas suprasti, ko reikia vartotojams, yra tai, kas atskiria verslininkų įmones, nuo, pvz., nacionalizuotų ar darbininkams valdyti atiduotų įmonių. Kaip ir kiekviename eksperimente, verslininko (ar bent gero vadovo) vaidmuo, pasimato jį pašalinus. Be verslininkų gamykla rytoj gali ir toliau gaminti tai, ką gamino vakar, bet poryt ji subankrutuos. Gaminti, kurti reikia ne bet ką, o tai, ko reikia vartotojams. O tai būtent ir yra informacijos medžioklė, jos analizė ir panaudojimas. Be jos ir be verslininkų gamyba ir paslaugos primins Sovietų Sąjungą: ketaus, plieno ir kokso prigaminama daug, o „frotinių“ rankšluosčių ir tualetinio popieriaus – pastoviai trūksta.
Ketvirta, verslininkai sugeba paimti daiktus, kurių niekas nevertina (ar vertina nepakankamai) ir paversti gėrybėmis, kurias žmonės vertina labiau ir už jas sumoka. Tai yra pati tikriausia kūryba: kažkas iš nieko, tvarka iš chaoso. Lėktuvų konstravimas, antivirusinės programos platinimas, automobilių draudimas ar bandelių kepimas yra tokia pat kūryba, kaip ir simfonijos kūrimas ar tapyba.
Kodėl tai svarbu?
Diskusija ne apie tai „geri“ ar „blogi“ yra verslininkai. „Gerų“ ir „blogų“ žmonių yra visur: tarp verslininkų, darbuotojų, vadovų, bedarbių. Bet kai dalis visuomenės galvoja, kad verslininkai uždirba nepelnytai, ar dar blogiau – kenkdami, natūraliai kyla refleksas „kažką daryti“: drausti, varžyti, reguliuoti, apmokestinti. Nors iš tikro tai yra kūrybos, iniciatyvos ir sėkmės suvaržymas, nuo ko visiems tik blogiau.
