Seime užregistruotas S.Stomos Kainų įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma ant prekių etikečių skelbti antkainius. Seimo narys siūlo tokią formuluotę: „Įmonės, prekiaujančios maisto produktais, prekybinį antkainį, taikomą būtiniausiems maisto produktams, viešai skelbia etiketėse prekybos salėse“. Kai bando atskleisti antkainius politikai daro tylias prielaidas: kad antkainiai turėtų būti vienodi, kad jie turi priklausyti nuo kaštų ir kad didelis antkainis sufleruoja apie didelį pelną. Pateikiame savo argumentus, kodėl toks augančių kainų sumažinimo būdas yra nesąžiningas, neveiksmingas ir netikslingas.
· Antkainių viešinimas faktiškai įpareigotų prekybininkus skelbti ir prekių įsigijimo kainas. Nes iš antkainio ir galutinės prekės kainos kiekvienas galėtų paskaičiuoti prekės pirkimo kainą. Prekės pirkimo kaina yra dviejų šalių – pirkėjo ir pardavėjo – susitarimo objektas. Paprastai komercinėje praktikoje tai yra konfidenciali informacija, kuri gali būti svarbi konkurentams, todėl neviešinama. Tokios informacijos atskleidimas užkirstų kelią normaliems šiandieniniams verslo santykiams.
· Antkainiu vadinamas skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainos. Šis skirtumas „apmoka“ visas su prekės pateikimu prekybai susijusias išlaidas – transportavimą, sandėliavimą, prekybos salės išlaikymą, darbuotojų atlyginimus, apsaugą ir daug kitų išlaidas. Antkainis nepagrįstai pateikiamas, kaip prekybos įmonės pelnas už kiekvieną parduotą prekę.
· Jeigu vartotojai nesupras, kokį vaidmenį vaidina skirtingi antkainiai ir pirks, tas prekes, kurių antkainis mažiausias, galiausiai nulems ir tų pačių produktų brangimą, todėl, kad skirtingi antkainiai padeda subsidijuoti atskiras prekes ir vienas prekes pardavinėti brangiai, tam, kad kitoms, dėl kurių yra didesnė konkurencija būtų galima taikyti mažesnes kainas.
· Antkainių viešinimas t.y. jo atspausdinimas ant etiketės, pareikalautų papildomų administravimo sąnaudų, kurios galėtų dar labiau didinti prekių kainas.
· Įvairių prekių skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainos nėra ir neturi būti vienodas. Įvairioms prekėms gali reikėtų skirtingų sąnaudų jų pateikimui vartotojui. Tačiau antkainių viešinimo iniciatyva nori vartotojui neakivaizdžiai teigti, kad antkainiai turi būti vienodi.
· Pirkimo ir pardavimo kainos skirtumas atskiroms prekėms visai nebūtinai atsiranda dėl skirtingų patirtų sąnaudų, bet dėl to, jog galutinę kainą prekybininkas nustato atsižvelgdamas į vartotojų norą ir galimybes pirkti ir konkuruojančias prekes. Vienoms prekėms antkainiai gali siekti tūkstančius procentų, bet jų nuperkama labai mažai, o kitoms gali siekti vos kelis procentus.
· Įmonės pelnas priklauso ne nuo konkrečios prekės antkainio ar sąnaudų ir pardavimo skirtumo. Pelnas yra uždirbamas (arba ne), apibendrinus visų metų rezultatus, ir jo dydį lemia bendras veiklos ūkiškumas, galimos netektys, realizacijos sėkmė, naujų parduotuvių pasiteisinimas, technologinių investicijų tikslingumas. Netgi dideli atrodantys produktų antkainiai negarantuoja įmonei pelno.
· Daliai vartotojų, o taip pat kai kuriems valdžios žmonėms, atrodo, kad antkainis yra grynas prekybininko pelnas. Tuo naudojasi kai kurie politikai siekdami kurstyti aistras ir pavydą. Todėl esant tokioms sąlygoms neatsakinga siūlyti šią priemonę ir leisti nepagrįstam nepakantumui ir pavydui vešėti.
