Vytautas Žukauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
Komentaras publikuotas žurnale IQ
1974 m. Nobelio premija apdovanotas ekonomistas F.A. von Hayekas savo kalboje „Žinojimo pretenzija“ (The Pretence of Knowledge) kritikuodamas tuometinę ekonominę politiką pasakė: „Mes [ekonomistai] iš tiesų šiuo metu išdidumui turime mažai priežasčių: kaip profesija mes pridarėme daug netvarkos.“ Europos Sąjungos šalių ekonomikos augimas 2012 m. – neigiamas, nedarbas siekia dviženklį skaičių. Todėl Hayeko įžvalgas vertėtų prisiminti. Ir ne tik dėl to, kad ES ekonominė politika taip pat verta kritikos. Hayeko ekonominių pakilimų ir nuosmukių analizė, už kurią jis gavo Nobelio premiją, puikiai paaiškina šiandieninio ekonomikos nuosmukio priežastis bei siūlo išeitį.
Ekonomikos ciklų priežastys slypi pinigų politikoje. Centriniai bankai manipuliuodami palūkanų normomis, su komerciniais bankais per dalinių rezervų bankininkystę didindami pinigų kiekį rinkoje sukelia dirbtinius ir netvarius ekonomikos pakilimus, po kurių seka neišvengiamas ir būtinas ekonomikos nuosmukis.
Palūkanų norma rinkoje turi svarbų vaidmenį, ji paskirsto pajamas, t.y. ribotus išteklius, tarp taupymo (būtino investicijoms) bei vartojimo. Svarbu suprasti, kad investicijos ir vartojimas yra alternatyvūs išteklių panaudojimo būdai, mat investicijos yra ne kas kita, kaip atidėtas vartojimas. Kaip ir bet kuri kita kaina, palūkanų norma rinkoje susiformuoja pagal pasiūlą ir paklausą. Tačiau šiuolaikinėje pinigų sistemoje palūkanų dydis yra nustatomas centrinių bankų, palūkanos šiandien yra akylai reguliuojama pinigų kaina. Jos nebėra žmonių pasirinkimo tarp taupymo ir vartojimo atspindys.
Per visą Europos centrinio banko veiklą nuo 1998 m. galima išskirti du laikotarpius, per kuriuos siekdamas stimuliuoti ekonomiką ECB smarkiai mažino palūkanų normas. Pirmas laikotarpis – 2001-2005 m., kurio metu pagrindinė refinansavimo palūkanų norma buvo sumažinta nuo 4,5% iki 2%. ir tokia išsilaikė net dvejus su puse metų. Antras laikotarpis – nuo 2008 m. iki dabar, kuomet palūkanų norma sumažinta nuo 3,75% iki visų laikų žemiausios ribos 0,75%. Palūkanų normos atitinkamai mažėjo ir rinkoje besiskolinančioms įmonėms ir namų ūkiams.
Palūkanų normų mažinimas ir pinigų kiekio didinimas sukelia trumpalaikį ekonomikos pagyvėjimą, tai pagrindinė priežastis, kodėl ECB palūkanas mažino būtent ekonomikos nuosmukio laikotarpiais. Dėl sumažėjusių palūkanų pradedama daugiau investicinių projektų, o žmonės skatinami daugiau vartoti ir mažiau taupyti (nes už taupymą jiems yra atlyginama mažiau). Todėl ekonomikos pagyvėjimą sukelia išaugę vartojimas ir investicijos.
„Pigius“ pinigus centrinis bankas gali išlaikyti tik nuolat didindamas jų kiekį. Per visą euro gyvavimo laikotarpį likvidžiausių pinigų kiekis (M1, t.y. grynieji pinigai apyvartoje ir vienadieniai indėliai) didėjo nuolat ir nuo 1999 m. pradžios iki 2012 m. pabaigos išaugo daugiau nei 3 kartus (M3, apimantis ir ilgesnio laikotarpio indėlius bei kitus pinigų pakaitalus, išaugo 2 kartus). Pinigų kiekis augo daug sparčiau nei ekonomikos našumas ar BVP ir tai yra pagrindinė nuolat augančių kainų priežastis. Tačiau kainų infliacija yra tik viena, ir turbūt net ne svarbiausia neigiama pigių pinigų politikos pasekmė.
Svarbiausia Hayeko verslo ciklų teorijos įžvalga: nors pinigų politikos priemonėmis sukeltas dirbtinis ekonomikos augimas gali tęstis ilgai, jis neišvengiamai baigsis recesija. „Pigūs“ pinigai iškraipo gamybos struktūrą, dėl jų pradedami investiciniai projektai, kurie esant rinkos, o ne centrinių bankų nustatytai palūkanų normai negali būti pelningi (pvz., dideli nekilnojamo turto projektai), kapitalas dirbtinai nukreipiamas į tuos sektorius, kur jis nėra produktyviausias.