Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atlikta konkurencijos teisės taikymo analizė rodo, jog konkurencijos politika Lietuvoje yra nukreipta ne tiek naikinti tikrąsias grėsmes konkurencijai, t.y. mažinti valstybės sukurtus apribojimus, kiek modeliuoti rinkos santykius, riboti privačios nuosavybės naudojimą ir privačius susitarimus. Tokia praktika, anot instituto ekspertų, silpnina rinkos ir konkurencijos pamatus.
Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos praktika byloja, kad įmonių baudimas dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kartelinių susitarimų ar susiliejimų ribojimas dažnai peržengia teisėtus rinkos dalyvių lūkesčius. Konkurencijos vardu neretai apribojama galimybė susiformuoti efektyviausiai rinkos struktūrai, giežtai baudžiama už tiesiog savo nuosavybės teisių realizavimą sutartiniu būdu. Ne paslaptis, kad konkurencijos priežiūros mechanizmas netgi gresia tapti nesąžiningos konkurencijos įrankiu kovoje prieš geriau dirbančius konkurentus.
Ekspertai atkreipia dėmesį į paradoksą, kai valdžia, viena vertus, bando diegti „efektyvią konkurenciją“, kita vertus, gina „natūralias monopolijas“. „Efektyvi konkurencija“, suprantama kaip daugelio konkurentų faktinis, o ne potencialus buvimas, yra diegiama itin detalaus reguliavimo pagalba, kuris faktiškai panaikina privačių veikėjų vaidmenį strateginiuose verslo sprendimuose. Kita vertus, kai kurios sritys yra įvardijamos kaip natūralios monopolijos, ir šis tariamas natūralumas yra įtvirtinamas teisinėmis privilegijomis. LLRI nuomone, toks blaškymasis tarp noro įtvirtinti efektyvią konkurenciją ir noro reguliuoti natūralias monopolijas ne tik nesudaro sąlygų realiai konkurencijai, bet panaikina bet kokias prielaidas jai atsirasti ir plėtotis.
Kaip teigė vienas iš tyrimo autorių LLRI prezidentas dr. Remigijus Šimašius, konkurencijos teisė ir jos griežtas taikymas įmones dažnai stumia priimti netinkamus sprendimus: nesiplėsti, nesijungti, nenaudoti tam tikrų verslo organizavimo formų, nederinti veiksmų tarpusavyje, net kai tai yra būtina. „Verslo sprendimai įmonėse atsiduria po didinamuoju stiklu, tačiau tikrieji apribojimai konkuruoti – valdiškos privilegijos, reguliavimai, įvairūs apribojimai, valstybės parama ir lengvatos – vis dar yra kasdienybė,“ – teigia R.Šimašius.
LLRI siūlo švelninti konkurencijos teisės taisykles ir taip leisti išryškėti efektyviausiems sprendimams rinkoje bei neapkrauti verslo papildoma reguliavimo ir biurokratine našta. LLRI nuomone, ypač svarbu koreguoti atskirų rinkų (pvz., telekomunikacijų, energetikos) išankstinio reguliavimo taisykles, kurios dažnai sukuria tik rinkos iliuziją ir stumia ją į stagnaciją.
Lietuvoje nustatytų kartelinių susitarimų atvejai rodo, kad tai – gana neesminiai atvejai, o konkurencija ryškiausiai pasireiškia ten, kur yra mažiausiai valstybės dalyvavimo ekonomikoje, ir tai niekuo nesusiję su antikarteline valstybės veikla. LLRI siūlo Konkurencijos įstatyme nustatyti, kad netiriami nedidelio masto karteliniai susitarimai; įtvirtinti, kad kartelinio susitarimo buvimas turi būti įrodytas tiesioginiais įrodymais; bausti tik už tuos kartelinius susitarimus, kurie faktiškai apribojo konkuravimo galimybes; kiekvieno kartelinio susitarimo nustatymo atveju atlikti atskirą tyrimą ir pateikti išvadas, kokios reguliacinės aplinkos sąlygos leido atsirasti ir gyvuoti karteliui.
Instituto tyrime teigiama, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi sėkmingai ir ilgalaikiai gali pasireikšti tik tais atvejais, kai dominuojančią padėtį užtikrina valstybės reguliavimas ar kitokia valstybės pagalba – tą iliustruoja ir Konkurencijos tarybos patirtis tiriant piktnaudžiavimo bylas. LLRI pastebi, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra nepakankamai apibrėžta sąvoka, pasiduodanti pernelyg plačiai interpretacijai, todėl faktiškai ji gali būti pritaikyta bet kokiam atvejui, kai bet koks reikšmingesnis rinkos dalyvis dėl savo veiksmų užsitikrina konkurencinį pranašumą. Tai ne tik nepadeda užtikrinti konkurencijos, tačiau atvirkščiai – dažnai mažina galimybes konkuruoti dėl vartotojų.
Anot LLRI, Konkurencijos įstatyme būtina įtvirtinti, kad dominuojančiai padėčiai nustatyti naudojama atitinkama rinka geografine prasme nebus laikoma teritorija, mažesnė nei Lietuvos teritorija. LLRI taip pat siūlo, kad nustačius piktnaudžiavimo atvejį būtina pateikti išvadas, kokios reguliacinės aplinkos sąlygos leido piktnaudžiauti, o Vyriausybė turi apsvarstyti šias išvadas.
Lietuvoje įstatymas užsibrėžia kontroliuoti pernelyg smulkius įmonių susiliejimus (kurie nedaro esminės įtakos rinkos situacijai, yra daug mažesni nei įprasti koncentracijos kontrolės objektai kitose valstybėse, atima bereikalingai daug Konkurencijos tarybos pajėgų). Dabartinė 30 mln. bendros metinės apyvartos riba, kai Lietuvoje būtina gauti Konkurencijos tarybos leidimą koncentracijai, yra nepagrįstai ir nepateisinamai maža, trukdo plėtotis verslui Lietuvoje. Instituto ekspertai rekomenduoja remtis Airijos modeliu ir Konkurencijos įstatyme nustatyti didesnę – ne mažiau kaip 900 mln. eurų – metinės apyvartos ribą, kai yra būtina pranešti apie įmonių susijungimus.
Tarp kitų LLRI tyrime pateikiamų rekomendacijų valdžios institucijoms yra šie: formuojant ES politiką siūlyti remtis Lietuvos pavyzdžiu ir įtvirtinti nuostatas, kad teisės aktais draudžiama nustatyti konkurenciją varžančius sprendimus; nekurti naujų specifinių atskirų ūkio šakų konkurencijos taisyklių (ir panaikinti esamas), kai tokių taisyklių nustatymo įsakmiai nereikalauja ES teisė, o remtis bendromis konkurencijos teisės nuostatomis; ES institucijose palaikyti poziciją, kad visos ekonomikos sritys turi būti reglamentuojamos bendromis konkurencijos taisyklėmis, kurios nemodeliuoja rinkos išankstiniu (ex ante) reguliavimu; bet kokius tyrimus dėl konkrečių bylų konkurencijos srityje koncentruoti vienoje institucijoje – Konkurencijos taryboje.
LLRI analizėje „Konkurencijos teisė ir jos taikymas Lietuvoje“ apžvelgiama ir įvertinama konkurencijos politika, reglamentavimas ir pagrindiniai įgyvendinimo aspektai Lietuvoje. LLRI darbe taip pat nagrinėjama ir apibendrinama Konkurencijos tarybos funkcijos ir jų vykdymo praktika: karteliniai susitarimai, koncentracijos priežiūra, dominuojančių ūkio subjektų kontrolė, rinkos tyrimai ir kt. Analizės pabaigoje pateikiami siūlymai dėl tolesnių konkurencijos reguliavimo raidos principų. Visas darbas publikuojamas LLRI interneto tinklapyje.
