Lietuvos laisvosios rinkos instituto pozicija dėl tolimesnių ekonominės politikos priemonių paaiškėjus, kad euras Lietuvoje nuo 2007 m. nebus įvestas
Lietuvai gavus neigiamą Europos Komisijos atsakymą dėl euro įvedimo girdima politikų, pareigūnų ir net analitikų apgailestavimų, jog Lietuvos Vyriausybė nesiėmė tikslingos infliacijos sumažinimo politikos. Kadangi rinkos ekonomikoje didžiausia bendroji nauda yra sukuriama kainoms esant laisvoms, kainų reguliavimas politikos priemonėmis yra veiksnys, galintis neigiamai paveikti visos rinkos plėtrą.
Taip pat pasigirsta samprotavimų nebesiekti euro ir Mastrichto kriterijų vykdymo, t.y. valstybei daugiau skolintis ir leisti biudžeto išlaidoms viršyti biudžeto pajamas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) įsitikinimu, toks pasirinkimas, nors gali atrodyti patrauklus trumpalaike prasme, sugriautų griežtos fiskalinės politikos sukurtą Lietuvos makroekonominį stabilumą ir konkurencingumo pagrindą.
LLRI nuomone, siekdama mažesnės infliacijos, Lietuvos Vyriausybė gali, pirma, paveikti rinkoje esančias kainas netiesiogiai ir, antra, savo išlaidas sumažinti tiesiogiai.
Bendrą rinkos kainų lygį Vyriausybė gali veikti tik gerindama konkurencijos sąlygas, nes tik konkurencija pajėgi pažaboti kainų augimą. Tai Vyriausybė gali daryti atverdama monopolines bei proteguojamas rinkas ir mažindama biurokratijos bei mokesčių naštos sukurtus barjerus.
Vyriausybė gali tiesiogiai paveikti kainų lygį mažindama išlaidas valstybės funkcijoms atlikti, mažindama subsidijas-paramą-kofinansavimą iš biudžeto, nedidindama iš biudžeto finansuojamų sričių darbuotojų darbo užmokesčio, nedidindama reguliuojamų kainų (energetikos, transporto, sveikatos apsaugos paslaugų įkainių). Nuoseklia politika Vyriausybė gali skatinti mažiau energijos ištekliams imlią ekonomiką – visų pirma mažindama subsidijas ir mokesčių lengvatas energijos vartotojams – ir taip sumažinti infliacijos lygio jautrumą naftos kainoms.
Nepaisant to, kad reikiamas infliacijos rodiklis gali būti pasiektas labiau apribojus reguliuojamų kainų (komunalinių, sveikatos, viešojo transporto paslaugų) dinamiką, tai būtų tik trumpalaikis efektas. Šioms paslaugoms natūraliai brangstant jų kainų ribojimas gali turėti rimtų neigiamų padarinių šių paslaugų rinkai saugumo ir kokybės prasme. Iš esmės šių paslaugų kainos gali sumažėti tik atsiradus normaliai konkurencijai rinkoje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pagal suderintą vartotojų kainų indeksą skaičiuojama vidutinė metinė infliacija balandį siekė 2,7 proc. Labiausiai brango transporto ir sveikatos paslaugos, taip pat komunalinės paslaugos.
Analogiškai, darbo užmokestis turi didėti augant produktyvumui ir esant sukuriamų paslaugų paklausai. Darbo užmokesčio kilimo ribojimas skatina emigraciją, o tai tik dar labiau mažina Lietuvos įmonių konkurencingumą.
LLRI pritaria Lietuvos Vyriausybės pozicijai dirbtinai nemažinti reguliuojamų kainų siekiant patenkinti Mastrichto infliacijos kriterijų. Tačiau, LLRI įsitikinimu, Vyriausybė nepakankamai išnaudoja fiskalines priemones tiek infliacijai mažinti, tiek siekiant ilgalaikio Lietuvos ekonomikos konkurencingumo.
Institutas mato, jog pastangų biudžeto išlaidoms pagrįsti ir jų panaudojimo efektyvumui didinti skiriama akivaizdžiai per mažai. Apie tai byloja ir egzistuojantis biudžeto deficitas, nors panašioje situacijoje esančios kaimynės Estija ir Latvija turi biudžeto perteklių (ir, kartu, mažesnius mokesčius).
LLRI ekspertų teigimu, biudžeto deficito panaikinimas ir taupesnis mokesčių mokėtojų lėšų naudojimas yra ne tik priemonė patenkinti vieną ar kitą ES kriterijų, bet ir būtinybė ilgalaikei ekonomikos plėtrai Lietuvoje. Tas pats pasakytina ir apie ES finansinę paramą. Turėjusios sumažinti struktūrines problemas, ES skiriamos lėšos šiandien didina valstybės tiesioginę paramą verslui ir brangina visus išteklius rinkoje, taip iškraipoma konkurencija ir didindama infliacija. ES finansinė parama turi būti skirta struktūrinėms reformoms ir projektams, leisiantiems sukurti konkurencines rinkas tose srityse, kur šiandien ji smarkiai apribota (sveikatos apsauga, švietimas, energetika).
LLRI pabrėžia, kad nors euro neįvedimas Lietuvoje nuo 2007 m. reiškia praleistas tam tikras galimybes, jis neturėtų užgožti pagrindinio ekonominės politikos siekio – sudaryti sąlygas ilgalaikiam Lietuvos įmonių konkurencingumui. Prielaidos šiam siekiui įgyvendinti – valiutų valdybos modeliu paremta monetarinė politika, griežta fiskalinė politika, privačia nuosavybe ir rinkos santykiais paremta ekonomika, verslui palanki mokestinė ir reguliacinė aplinka – nepriklauso nuo Briuselio simpatijų ir vertinimų ir yra visiškoje Lietuvos politikų kompetencijoje.
