Siekdama padidinti Klaipėdos uosto konkurencingumą ir patrauklumą tarptautinėje rinkoje, Lietuva turėtų rimtai svarstyti Klaipėdos uosto valdymo privatizavimo galimybę, teigia Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), atlikęs studiją „Uosto valdymas ir politika: iššūkiai, keliai, sprendimai“. Toks žingsnis užtikrintų uosto autonomiją nuo politinės įtakos ir maksimalų veiklos efektyvumą.
Šiandien Klaipėdos uosto valdymas yra itin biurokratizuotas, politiniai ir biurokratiniai interesai iškeliami virš komercinių uosto tikslų, nėra tiesioginės valdytojo atsakomybės už uosto veiklą. Be kita ko, skirtinguose sistemos lygmenyse skirtingai formuluojami uosto veiklos tikslai, o vientisas strategijos planavimas ir vykdymas visoje sistemoje neįmanomas, nes uostas ir uosto veikėjai veikia sau, o sprendimų priėmimas vyksta sau. Dėl šių priežasčių kenčia ir vartotojai, ir uosto patrauklumas.
Išnagrinėjęs įvairius pasaulio uostų valdymo būdus, LLRI daro išvadą, kad Klaipėdos uostas turėtų būti valdomas, organizuojamas ir administruojamas kaip įmonė.
LLRI nuomone, uosto privatizavimas būtų tiesiausias kelias stiprinant uosto potencialą konkurencinėje kovoje su kitais uostais, gerinant veiklos rezultatus ir siekiant išnaudoti visas uosto galimybes. Privatizavimo nauda jau seniai neabejojama, o skaidriai ir pagal laisvos rinkos principus vykdomas privatizavimas bemaž visada sukuria prielaidas augančioms pajamoms, stabilioms kainoms, kokybiškesniam vartojimui.
Instituto siūlymu, privatų Klaipėdos uostą turėtų valdyti valdyba, kurią sudarytų uosto įmonės – realios paslaugų teikėjos, žinančios uosto naudotojų poreikius ir suprantančios rinkos teikiamus iššūkius. Tokiu būdu uosto valdytojai būtų suinteresuoti uosto plėtra ir komercine sėkme, jų sprendimai būtų komerciškai veiksmingesni ir priimami efektyviau. Taip būtų užtikrinama būtina grandis, kurios nėra valstybės valdomuose uostuose, t.y. ryšys tarp uosto naudotojų ir uosto veiklą sprendžiančių struktūrų.
Jei minėtas modelis yra nepriimtinas, LLRI siūlo kompromisinį privatizavimo variantą, kai dalis akcijų yra paliekama valstybei, o valstybės atstovas dalyvauja ir valdyboje. Tačiau toks variantas ekonomine prasme žymiai apsunkintų uosto veiklą.
LLRI taip pat neatmeta galimo tarpinio varianto tam atvejui, jei Lietuva baiminasi ar politiškai vis dar nepasirengusi įgyvendinti privataus uosto valdymo modelio. Toks variantas būtų palikti dabartinio valdymo modelio esmę, tačiau uosto administracija turėtų būti akcionuojama ir maksimaliai depolitizuojama. Akcionuojant uosto žemės nuosavybė išliktų valstybės, bet uostas iš valstybinės įmonės taptų akcine bendrove, kurios akcijas valdytų valstybė. LLRI nuomone, akcionavimas galėtų būti pirmas žingsnis privatizavimo link.
Institutas atkreipia dėmesį, kad kol bus išlaikoma valstybinė Klaipėdos uosto nuosavybė, būtina sumažinti apribojimus įmonėms, kurios nuomojasi uosto žemę ir nori plėsti savo veiklą – panaikinti subnuomos draudimus, įvertinti koncesinių susitarimų galimybę, „atrišti“ nuomos mokestį nuo krovos apimčių ir nuomos terminų, neriboti infrastruktūros modernizavimo. Tai paskatintų uosto vidinę konkurenciją ir padidintų apyvartą.
LLRI taip pat ragina atsakingas Lietuvos valdžios institucijas sekti Europos Sąjungos direktyvos projekto dėl patekimo į uosto paslaugų rinką diskusijas ir teikti savo siūlymus, kad direktyva, kurioje siekiama paskatinti liberalizacijos procesus uždarose uosto sistemose, neįdiegtų tokio rinkos modelio, kuris ignoruotų privačių centralizuotų uostų privalumus.
LLRI atliktoje studijoje „Uosto valdymas ir politika: iššūkiai, keliai, sprendimai“ aptariami svarbiausi uosto valdymo ir reguliavimo sistemos, žemės nuosavybės ir uosto ekonomikos aspektai. Šiuo darbu LLRI siekė išnagrinėti pagrindinius reguliavimo politikos veiksnius, dėl kurių Klaipėdos uostas sunkiai konkuruoja su kaimyniniais uostais ir nepritraukia tiek krovinių, kiek galėtų, plačiau nušviesti dėl šių reguliavimų kylančias problemas ir pateikti išvadas bei rekomendacijas dėl Klaipėdos uosto reglamentavimo ir administravimo bei atskirų aktualiausių problemų sprendimų. Šiuo darbu taip pat siekiama išsklaidyti prigijusius neteisingus mitus apie tariamai būtiną uosto valstybiškumą.
