Dauguma mūsų pažįstame žmonių, nesugebančių atsakingai elgtis su asmeniniais finansais. Ką pasakytumėte apie savo kaimyną Joną, kuris 20 metų klimpsta į skolas, bet kitąmet vėl planuoja gyventi ne pagal išgales? Jis žino, kad viena atsakingo elgesio taisyklių – planuoti būsimas pajamas ir išlaidas.
Vyras laikosi šios taisyklės ir planuoja, tačiau daro tai netinkamai: šiemet neuždirbdamas tiek, kiek tikėjosi, kitąmet vis tiek tikisi uždirbti daugiau. Kadangi dėl „atsakingo” planavimo visi skaičiai popieriuje susieina, jis džiaugiasi kitais metais galėsiantis išleisti daugiau. Bet kuriam, pažvelgusiam į Jono buhalteriją, būtų aišku, kad 2014-aisiais jo bėdos tik didės.
Tačiau tai, kas galioja paprastiems žmonėms, nežinia kodėl negalioja valdžiai. Šiemet nuo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pajamų plano valstybės biudžete atsiliekama apie 340 mln. litų, akcizų – 100 mln. litų, dividendų iš valstybės valdomų įmonių – dar 110 mln. litų. Kompensuoti biudžeto praradimus sekasi daugiausia dėl neplanuotai didelių pelno mokesčio pajamų.
Pajamų prognozės – pernelyg optimistinės
Nors PVM ir akcizų pajamų planai nevykdomi, Seime svarstomame kitų metų biudžeto projekte planuojama, kad lėšų bus surinkta gerokai daugiau. Palyginti su tuo, kiek akcizų pajamų numatoma gauti šiemet, kitais metais ketinama surinkti 110 mln. litų, arba 3 proc., daugiau.
Valstybės kontrolė pažymėjo, kad ši prognozė, atsižvelgiant „į neigiamas akcizų pajamų surinkimo tendencijas, nemažėjantį šešėlinės ekonomikos poveikį”, yra optimistinė. PVM atveju planuojamas pajamų augimas dar įspūdingesnis – 775 mln. litų, t. y. net 9 proc. daugiau, nei numatoma gauti šiemet. Tačiau šiuo atveju Valstybės kontrolė pritarė tokiai prognozei. Ji, kaip teigiama, „gali išsipildyti dėl palankių ekonominių sąlygų, o ne dėl pagerėjusio mokesčių administravimo”.
Taigi PVM surinkimo planas grindžiamas ne pagrįsta prognoze, bet atsitiktinumu. Kad ekonominės sąlygos būtų palankios, turi būti gerinama verslo aplinka, tačiau valdžios sprendimai didinti mokesčius (apmokestinant kapitalo prieaugį, ribojant mokestinių nuostolių perkėlimą) ją tik pablogins. Tai reiškia, kad ir PVM, ir akcizų pajamų planai yra pernelyg optimistiški.
Biudžeto išlaidos didės dvigubai sparčiau, nei augs ekonomika
Pagrindinė priežastis, kodėl atsiranda poreikis dirbtinai išpūsti pajamų planą, – reikia pateisinti biudžeto išlaidų didėjimą ir dirbtinai sumažinti deficitą. Priminsiu, kad nacionalinio biudžeto išlaidos (be ES lėšų) kitąmet bus padidintos net 1 360 mln. litų, arba 6 procentais. Finansų ministerija tikisi, kad 2014-aisiais ekonomika augs 3,4 proc., tuo metu Vyriausybė siūlo biudžeto išlaidas didinti kone dvigubai sparčiau.
Nors tiek PVM, tiek akcizų planai nutolę nuo realybės, praėjusią savaitę svarstydama Seimo grąžintą biudžetą Vyriausybė netikėtai padidino pelno mokesčio pajamų planą dar 120 mln. litų, arba 8 procentais. Kyla klausimas, kokią pelno mokesčio aukso kasyklą tarp šių metų spalio (kai biudžetas pateiktas Seimui) ir lapkričio atrado Vyriausybė, kad taip staiga buvo padidintas pelno mokesčio pajamų planas? Atrodo, ir šiuo atveju tikimasi neužtarnauto „ekonominių sąlygų palankumo”. Visas pelno mokesčio pajamų augimas, numatoma, sudarys net 18 proc.
Papildomai „atrastos” lėšos bus skirtos kultūros darbuotojams, policijai ir savivaldybėms. Tačiau kaip ir kokia tvarka jos bus mažinamos, kai optimistinis biudžeto planas ims braškėti, nežinia. Ar tik nebus šie darbuotojai nuvilti, kai jiems pradės vėluoti atlyginimai?
Reikia įjungti raudoną šviesą išlaidavimui
Jeigu atsakingų asmeninių finansų principai galiotų viešiesiems finansams, optimistiniai pajamų planai gal ir nekeltų problemų: surenkant mažiau pajamų, būtų atitinkamai sumažintos išlaidos ir išvengta skolų. Tačiau viešojo sektoriaus atveju optimistiškai suplanuotos mokesčių įplaukos užprogramuoja deficito didėjimą, nes išlaidos nemažinamos. Tai yra tas pat, kaip planuoti atostogas Turkijoje, tikintis, jog darbdavys pakels atlyginimą, tačiau nesulaukus jo padidinimo vis tiek vykti ilsėtis.
Siekdama išvengti šios problemos ankstesnė Vyriausybė į 2011 ir 2012 metų biudžetus buvo įtraukusi nuostatą, ribojančią biudžeto lėšų gavėjų galimybes išlaidauti. Per pirmąjį pusmetį visos įstaigos negalėjo prisiimti įsipareigojimų, viršijančių 46 proc. jų metinio biudžeto. Tai buvo tarsi vadelės, galinčios pažaboti neatsakingą viešojo sektoriaus elgesį. Deja, nei šių metų biudžete, nei kitų metų biudžeto projekte šios taisyklės nėra. Tai kelia nerimą, ypač turint galvoje ženklus, rodančius, kad kitų metų viešojo sektoriaus deficitas perkops Vyriausybės užsibrėžtą 1,9 proc. BVP ribą.
Didesnis deficitas visų pirma reiškia didesnę valstybės skolą, o ji šių metų viduryje siekė 48 mlrd. litų. Kartu tai reiškia ir didesnes palūkanų išlaidas. Nors džiaugiamasi, kad kitąmet jos mažės, žadamas mažėjimas (39 mln. litų) yra gana menkas, palyginti su visa palūkanoms skiriama suma – 2 300 mln. litų. Jau šiandien palūkanos už valstybės skolą vidutinei trijų asmenų šeimai kainuoja tiek pat, kiek vidutinio buto šildymas visu šaltuoju sezonu. Didesnis biudžeto deficitas reikštų vis sunkesnę finansinę naštą ne tik šiai, bet ir būsimai mokesčių mokėtojų kartai.
Kaip išvengti chaoso 2014 m.?
Atsakant į du amžinus klausimus – kas kaltas ir ką daryti, reikia konstatuoti, kad kalta už viešuosius finansus atsakingų politikų atsakomybės stoka. Pirma, jie nepagrįstai išpučia pajamų planą, antra, šių pajamų nesurinkus, nemažina biudžeto išlaidų. Tad ir atsakymas į klausimą, ką daryti, yra aiškus: pirma, grąžinti biudžeto pajamų planą į realybę (jį sumažinti), antra, įvesti automatinius išlaidų saugiklius. Jie turėtų įsigalioti iškart, kai tik nesurenkama planuojamų pajamų.
Tai galima daryti grąžinant 2011 ir 2012 metų biudžetuose galiojusią jau minėtą taisyklę, bet yra ir kitų būdų. Pavyzdžiui, nustatyti griežtus prioritetus, kurios išlaidos yra pateisinamos esant pajamų stygiui, o kurios – ne. Juk tvarka, kai nėra prioritetų, nelogiška. Šią savaitę dalis ministerijų paskelbė, kad trūksta lėšų atlyginimams mokėti, bet tuo pat metu jos vykdo arba neseniai baigė viešuosius pirkimus suvenyrams, kvalifikacijos tobulinimo kursams ar naujiems mokykliniams autobusiukams įsigyti. Tai rodo viešojo sektoriaus neūkiškumą ir nelankstumą, o dabartinė biudžeto tvarka jam pataikauja. Neįvedus aiškių prioritetų kitąmet tokio chaoso ir atlyginimų vėlavimo gali būti dar daugiau.
Rinkdamiesi politiškai patrauklius trumpalaikius tikslus – pamaloninti viešojo sektoriaus išlaikomus žmones, ilguoju laikotarpiu tautos išrinktieji paaukoja tvarius šalies finansus ir pasmerkia tautą tempti vis didesnę skolų naštą. Jeigu kaimynas Jonas trumparegiškai elgiasi su savo finansais, galbūt tai ir galima pateisinti žinių stoka. Tačiau kai analogiškai elgiasi politikai, atsitiktinumu ar žinių trūkumu to nebepateisinsi.