Suprantama, kad visiškai kompensuoti vykdantiems karantino prastovą ir grąžinti status quo – neįmanoma. Bet tiek, kiek įmanoma proporcingai kompensuoti, – visuomenės ir valdžios pareiga. Kompensacija turi būti greita ir automatinė. Jeigu valdžia neturi lėšų, gali skubiai išleisti vekselius nukentėjusiems,“ – tokia Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės Elenos Leontjevos idėja kol kas liko be atgarsio. Tik šią savaitę konkrečiau pradėta kalbėti apie kompensavimo mechanizmus, tačiau šie jau dabar neatsigina kritikos.
E. Leontjeva gan kritiškai įvertino Vyriausybės sprendimus – anot jos, didžiausią žalą verslui ir visuomenei padarė nesugebėjimas spręsti problemų iš esmės ir „prie ištakų“.
@Delfi
– Trečiadienį Vyriausybė pateikė naujausią papildomą socialinių priemonių paketą gyventojams ir darbdaviams. Kai kas jau spėjo jį pakrikštyti „zombių ekonomikos“ paketu. O kaip jį vertinate jūs?
– Kainos prasme pinigai yra tie patys, kuriuos valdžia privalėtų sumokėti žmonėms, kompensuodama karantino praradimus. Tačiau, pirma, žmonės buvo pažeminti, suskaldyti ir pasmerkti nežinomybei. O dabar jiems selektyviai žadama „parama“, paverčiant juos valdžios pašalpininkais. Per pusantro mėnesio pridarytos žalos šiomis pašalpomis nekompensuosi.
Norėtųsi tikėti, kad valdžia tai padarė nesąmoningai, nes žmonių santykiui su valdžia suduotas smūgis. Valstybė nesiėmė jai priderančio vaidmens – stiprios ir atsakingos valdžios, pamynė žmonių pasitikėjimą ir orumą, o dabar nori iš jų padaryti klusnius gavėjus. Užuot žvelgę į savo vartotojus, ieškodami išeities, žmonės turės studijuoti pašalpų schemas (kurias ir specialistui suprasti sunku), ir stengsis prie jų prisitaikyti.
– Klausantis jūsų, peršasi nuomonė, kad šioje pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje valstybė ne itin gerai supranta savo vaidmenį. Sakoma, kad ant popieriaus Vyriausybės parengta ekonomikos ir verslo gelbėjimo programa atrodo gražiai, tačiau viską gadina realus vaizdas?
– Permąsčiau karantino paskelbimo aplinkybes ir manau, kad valdžia labai skubėjo, labai bijojo, ir todėl nebuvo apmąstyta, kokios pasekmės laukia žmonių, kurių veikla sustabdyta dėl karantino. Dabar aiškiai matau tą teisinę koncepciją, kad karantinas yra nuosavybės teisių suvaržymas ir turi būti teisingai atlygintas.
Juk nuosavybė yra ir darbo rankos, ir gebėjimai, ir kontaktai bei kontraktai, ir įsipareigojimų vykdymas. Jeigu iš pat pradžių būtų pasakyta, kad, štai, mes varžome dalies žmonių teises, nes mūsų tikslas – sumažinti ligos plitimą ir užtikrinti, kad sveikatos apsauga atlaikytų pandemijos spaudimą, bet už visa tai bus teisingai atlyginta – matytume gražų teisingumo aktą.
O ką regime dabar? Žmonės ir verslai, kurie turėjo sustabdyti veiklą, atliko jiems deramą teisingumą, laikėsi priimtų nutarimų, tačiau jų atžvilgiu teisingumas nebuvo įvykdytas. O juk naudą iš sustabdytos veiklos gavo visa visuomenė. Medikams mes esame dėkingi už tai, kad jie atlaiko visą pandemijos naštą, bet ir tie žmonės, kurie liko be pragyvenimo šaltinio, taip pat prisidėjo prie karantino tikslų pasiekimo.
Jeigu būtų paskelbtas karantinas su teisingo atlygio suvokimu, bent jau iš ekonominės pusės nekiltų klausimas, kiek jis dar turi tęstis. Nes akivaizdu – kol visuomenė gyvens karantino sąlygomis, o jai už tai nebus atlyginta, tol dalį visuomenės versime gyventi be galimybės užsidirbti duonos.
Žmonės ir verslai, kurie turėjo sustabdyti veiklą, atliko jiems deramą teisingumą, laikėsi priimtų nutarimų, tačiau jų atžvilgiu teisingumas nebuvo įvykdytas.
Kitaip tariant, balansuodami tarp epidemiologinės ir ekonominės situacijos, balansuojame tarp tikimybės mirti arba nuo viruso, arba nuo bado.
Kalbu radikaliai, norėdama išgryninti situaciją. Jeigu žmonėms ir įmonėms būtų atlyginta proporcingai jų pajamoms arba įsipareigojimams, nereikėtų lopyti skylių, kuo dabar užsiima Vyriausybė ir Seimas.
Šiuo metu stebime, kas vyksta su vienos įsipareigojimų dalies kompensavimu, konkrečiai – darbuotojų subsidijavimu ir matome, kiek naujų problemų buvo prikurta. Įmonės įpainiotos ne į realių problemų sprendimą, o į santykius su valdžia.
Žmonės tapo prašytojais, pažymų „apiformintojais“. Ir jie pagrįstai klausia, kodėl, kai iš manęs reikėdavo paimti pinigus, tai Mokesčių inspekcija ir primindavo, ir atsiųsdavo visą reikalingą dokumentaciją, o dabar – nei priminimo, nei pagalbos nėra“. Žmonės yra pažeminti ir labai su tomis subsidijomis vargsta. Tai tikrai nėra teigiamas dalykas mūsų visuomenės gerovei ir klimatui.
Tęsiant apie įmonių įsipareigojimus – jeigu būtų pasirinktas vieningas kompensavimo mechanizmas, pirmiausia, nekiltų klausimų, kodėl kažkas turi kažką remti. Nes čia nėra parama ir mes labai neteisingai ištisus sektorius paverčiame prašytojais. Žmonės turi žemintis, įrodinėti.
Natūralu, kad nei vienas neišgyventų, jeigu nutrūktų normali veikla ir neliktų pajamų. Realybėje įmonės nėra organizuojamos taip, kad dirbtų su sukauptais „lašiniais“. Normali įmonė dirba su kreditais – iš bankų trumpalaikių kreditų yra apmokami išteklių įsigijimai bei darbo jėga, o investicijos daromos iš ilgalaikių kreditų. Todėl labai neprofesionalu galvoti, kad įmonė turi sukaupti didelius išteklius ir būti pajėgi iš jų išgyventi.
Visą interviu su Elena Leontjeva skaitykite portale DELFI čia.
