Kitų metų balandį, tikėtina, Europos Sąjungoje (ES) liks viena nare mažiau. Jungtinės Karalystės (JK), kuri yra trečia didžiausia ES ekonomika ir grynoji įmokų įES biudžetą mokėtoja, pasitraukimas turės pasekmių. Skaičiuojama, kad JK išstojimas iš Bendrijos atvers maždaug 10 mlrd. eurų dydžio skylę ES metiniame biudžete, siekiančiame 145 mlrd. eurų.
Išgyvenant šias nelengvas skyrybas ir planuojant „šeimos biudžetą“, arba 2021-2027metų finansinę programą, derėtų atsižvelgti į pasikeitusias aplinkybes. Logiška, kad netekus svarbaus „šeimos“ maitintojo, planuojamas likusiųjų narių poreikių tenkinimas turėtų būti apkarpytas. Tačiau, regis, ES reikšmingai mažinti savo biudžeto nenusiteikusi – 2021-2027 metų laikotarpiu metinės biudžeto pajamos, planuojama, sieks 178 mlrd. eurų (palyginti su 145 mlrd. eurų 2018 metais).
Tarp sričių, kurioms planuojama didinti finansavimą, – ir kovos su klimato kaita programa, ir didesnis „Erasmus“ studijų mainų programos finansavimas, ir daugiau lėšų bendrajai mokslo ir inovacijų programai („I Iorizon Europe“).
Siekiant išvengti karpymo, tenka sukti galvą, kas dar galėtų papildyti ES biudžetą. Pastaraisiais dešimtmečiais ES biudžeto šaltiniai buvo trys: prie ES išorės sienų renkami ir tiesiai į ES biudžetą pervedami muitai, nuo kurių šalis narė gali atskaityti 20 proc. sumos surinkimo išlaidoms padengti; 0,3 proc. dydžio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pajamų dalis; šalies narės Bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis (BNP) grįsta įmoka į ES biudžetą.
Šių šaltinių struktūrą biudžete ketinama keisti: siekiama mažinti BNP pagrįstų nuosavų išteklių dalį ES biudžete nuo 72 iki 58 proc., nors nominaliai suma išliks ta pati – 103 mlrd. eurų per metus. Taip pat planuojama sumažinti surenkamų muitų dalį, kurią valstybės narės pasilieka surinkimo išlaidoms padengti, iki 10 proc., taip daugiau lėšų atseikėjant ES biudžetui; reformuoti dalį, kurią sudaro 0,3 proc. PVM pajamų. Norima ir nuo dabartinių 1,2 proc. BNP iki 1,29 proc. padidinti BNP grįstą nuosavų išteklių dalį.
Tačiau vien esamų priemonių reformos nepakaks. Papildomai suplanuota įvesti naujų nuosavų išteklių krepšelį, kurį sudarytų 3 proc. pareikalavimo tarifas, taikomas naujai bendrai konsoliduotajai pelno mokesčio bazei (BKPMB). ES lygiu konsolidavus pelno mokesčio bazę, įmonės ar įmonių grupės, veikiančios keliose ES šalyse, konsoliduotų visą pelną (ar nuostolius) ES viduje ir teiktų vieną pelno mokesčio deklaraciją. Pelno mokesčio bazė būtų proporcingai padalyta visoms valstybėms narėms, kuriose įmonė vykdo veiklą, pagal formulę, pagrįstą trimis vienai svarbiais veiksniais – turtu, darbu (darbo užmokesčio sąnaudomis ir darbuotojų skaičiumi) ir pardavimu. Paskirsčius pelno mokesčio bazę, valstybės narės galės apmokestinti joms tenkančią dalį pagal savo pelno mokesčio tarifą. Dalis šio pelno mokesčio ir pildytų ES biudžetą. Laukiami įnašai į ES biudžetą iš šio mokesčio siektų 12 mlrd. eurų per metus.
Iš pirmo žvilgsnio sistema atrodo patraukli, tačiau jos įvedimas gali lemti reikšmingas prisitaikymo išlaidas ES mokesčių mokėtojams ir šalių narių mokesčių administratoriams. Ribojimai konkuruoti mokesčių taisyklėmis ilgainiui galėtų lemti ir augančią mokesčių naštą.
Dar 3 mlrd. eurų per metus norima gauti iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais. Norima, kad 20 proc. taršos leidimų pardavimo aukcionuose pajamų būtų skirta ES biudžetui. 7 mlrd. eurų per metus tikimasi 0,8 euro už kilogramą tarifu apmokestinus neperdirbtas plastiko pakuotes.
Kyla pavojus, kad šalys narės, norėdamos išlaikyti nacionalinio biudžeto pajamas tame pačiame lygyje, visus šiuos mokesčius galiausiai perkels ant gyventojų pečių. Neperdirbtų pakuočių apmokestinimo atveju tai gali lemti net didėjančią aplinkos taršą – norėdami išvengti didesnės naštos, mokesčių mokėtojai gali sukčiauti ir bandyti dalį pakuočių nuslėpti. Dalies apyvartinių taršos leidimų pardavimo pajamų skyrimas ES biudžetui gali lemti neproporcingai didelę prisitaikymo naštą naujosioms ES valstybėms narėms, nes anglies dvideginio emisija ir šalių galimybės ją sumažinti yra glaudžiai susijusios su ekonomikos išsivystymu.
Regis, ES suka lengviausiu keliu, skyrybų su JK sąskaitas numesdama apmokėti valstybėms narėms. Sisteminių pokyčių, kaip pertvarkyti ES išlaidas, nematyti. Diskusijos dėl bendrosios žemės ūkio politikos, sanglaudos ar kovos su klimato kaita, migracijos keliamų iššūkių, inovacijų finansavimo remiantis privačiu kapitalu – nelengvos. Klausimai, ar logiška, kad ES vieną karvę finansuoją labiau nei vieną studentą, yra nepatogūs. Tačiau amžinaijų išvengti nepavyks. Jei diskusijos būtų prasidėjusios keliais dešimtmečiais anksčiau, gal dabar nereikėtų „dalytis šaukštais“ su JK.
