Chosė Pineira (José Pinera), buvęs Čilės Darbo ir socialinės apsaugos ministras, Tarptautinės pensijų reformos centro prezidentas ir vienas iš Cato instituto socialinės apsaugos privatizavimo projekto pirmininkų. Jis yra knygos “Empowering Workers: the Privatisation of Social Security in Chile” autorius.
Socialinė apsauga – viena didžiausių Jungtinių Amerikos Valstijų (kaip ir daugelio kitų valstybių) vyriausybinių programų, pareikalaujanti 350 milijardų JAV dolerių kasmet – daugiau nei gynybos biudžetas Šaltojo karo metais.
Bloga žinia ta, kad socialinės apsaugos sistema artėja prie bankroto ribos. Ji nebegalės išmokėti visų išmokų kiekvienam, kuriam jos buvo pažadėtos. Taip yra dėl to, jog bet kuri einamosiomis įplaukomis paremta socialinės apsaugos sistema turi struktūrinį trūkumą: ji panaikina sąsają tarp darbo ir atlygio, asmeninės atsakomybės ir asmens teisių. Kai taip atsitinka dideliam skaičiui žmonių per ilgą laikotarpį, nesėkmė beveik neišvengiama.
Jeigu nieko nebus daroma per ateinantį dešimtmetį, Jungtines Amerikos Valstijas paralyžiuos susikaupusios problemos. Ir tai žino ne vien ekspertai. Neseniai atlikta apklausa parodė, kad dvigubai daugiau Amerikos jaunimo tiki egzistuojant skraidančias lėkštes nei tikisi, jog socialinės apsaugos sistema sugebės įvykdyti savo pažadus.
Gera žinia ta, kad egzistuoja veiksminga alternatyva. Ji buvo sukurta Čilėje, kurioje 1925 m. pradėjo veikti einamųjų įplaukų socialinės apsaugos sistema, atsiradusi čia daugiau nei prieš dešimtmetį iki ją pradėjo taikyti Jungtinės Valstijos. Užuot mokėjęs socialinio draudimo ir pajamų mokesčius, kiekvienas Čilės darbuotojas kas mėnesį iš savo atlyginimo perveda nuo 10 iki 20 proc. dydžio įnašą į taupomąją pensijų sąskaitą su apmokestinamomis išmokomis. Tai yra privati asmens nuosavybė. Asmuo gali labai lengvai sužinoti, kiek pinigų yra jo taupomojoje pensijos sąskaitoje. Pats didžiausias Čilės darbuotojų turtas šiuo metu jau nebėra jų nenauji automobiliai ar užstatytas namas. Pats didžiausias jų turtas – kapitalas, sukauptas jų pensijų sąskaitose. Privatūs investicijų valdytojai investuoja šiose sąskaitose sukauptus įnašus į kapitalo rinkas, o tai suteikia realią teigiamą grąžą. Tam tikra intervencija į šį procesą visgi yra, įskaitant gaires, kaip išvengti pensijų sąskaitose sukauptų lėšų investavimo į didelės rizikos projektus, tačiau nėra jokių privalomųjų investicijų, tarkim į vyriausybės taupymo lakštus. Čilės darbuotojai tapo verslo savininkais.
Jeigu Čilėje tavęs netenkina tavo taupomosios pensijos sąskaitos tvarkymas, gali visada pasirinkti kitą investicinę bendrovę (Čilėje žinomą kaip AFP). Keisdamas darbą, su savimi pasiimi ir savo pensijos sąskaitą. Ją galima pasiimti su savimi lygiai taip pat kaip ir sąskaitą banke.
Negana to, čiliečiai dabar gali patys nuspręsti, kada norėtų išeiti į pensiją. Darbuotojas suskaičiuoja, kiek jam iki šiol pavyko sutaupyti savo pensijos sąskaitoje ir kiek papildomai procentų reikės išskaičiuoti nuo kiekvieno atlyginimo tam, kad atėjus jo pasirinktai išėjimo į pensiją dienai jis galėtų nusipirkti anuitetą (anuitetas – privačioje pensijų sistemoje dalyvaujančiam darbuotojui iki gyvos galvos mokama periodinė pensinė išmoka – red. pastaba), duodantį 50 proc. jo paskutinės algos.
Tiems, kuriems susirūpinimą kelia privalomasis Čilės privatizavimo aspektas, noriu pasakyti štai ką: mes neįvedėme prievartos. Ji jau buvo. O mes ją sumažinome, suteikdami žmonėms žymiai daugiau galimybių, nei jie kada nors turėjo. Be to, nuo pat pradžių įnašai į pensijų sąskaitas buvo skaičiuojami tik nuo pirmųjų 25 000 JAV dolerių metinių pajamų, tuo tarpu algos pakilo, o tai reiškia, jog privalomumas kasmet vargina vis mažiau.
Politikos išstūmimas iš pensijų sistemos
Čilės konstitucija apsaugo pensijų sąskaitas nuo valstybinio nusavinimo, kadangi mes žinome, jog matydami didžiules susikaupusių pinigų sumas politikai tampa gobšūs. Politikos išstūmimas iš pensijų sistemos reiškia, jog įtakingų asmenų grupės negali užsiimti lobizmu ir reikalauti įstatymų leidėjų skirti darbuotojų sukauptus pinigus kam nors kitam. Taupomosios pensijų sąskaitos negali būti paliestos net karo metu. Prasidėjus karui, vyriausybė gali išleisti karo obligacijas, bet negali pasisavinti privačiose pensijų sąskaitose sukauptų lėšų, nes jos yra asmeninė nuosavybė.
Čilės investicijų valdymo sektorius yra konkurencingas, o įėjimas į jį yra laisvas. Turime 15 investicinių bendrovių (AFP), iš kurių dvi priklauso JAV firmoms. Konkurencija yra svarbi, nes skatina įmones didinti investicijų grąžą ir sumažinti komisinius mokesčius.
O kaip yra su neturtingaisiais? Manau, jokiam žmogui neturėtų būti kliudoma turėti privačią pensijos sąskaitą vien todėl, kad jis yra neturtingas. Tai, kad žmogus yra neturtingas būdamas 25 metų, dar nereiškia, kad jis išliks neturtingu ir būdamas 40-ies. Čilės sistemoje visi per savo gyvenimą sumoka mažiausiai 10 proc. nuo savo pajamų. Jei vyrai sulaukę 65, o moterys – 60 metų nepajėgia nusipirkti minimalias pajamas duosiančio anuiteto, tokiu atveju vyriausybė padengia trūkstamą sumą nuo jų sukaupto kapitalo iki bus pasiektas toks lygis.
Tačiau mes išsaugojome gyvybiškai svarbią darbo ir atlygio sąsają. Kuo daugiau įnešate į savo taupomąją pensijos sąskaitą, tuo daugiau galėsite iš jos išimti. Tai yra visiška priešingybė Čilės valstybinei pensijų sistemai. Darbuotojai į ją sumokėdavo iki 25 proc. nuo savo atlyginimo, tačiau nepaisant to 1980 m. ši sistema bankrutavo. Kaip ir JAV socialinės apsaugos sistema, valstybinė Čilės sistema dažnai išmokėdavo mažas sumas, kurių dydis nepriklausė nuo asmens pastangų ir įmokų, dėl to egzistavo labai didelis žmonių nepasitenkinimas tuometine sistema. Ir lygiai kaip ir JAV socialinės apsaugos sistemoje, Čilės vyriausybė apribojo žmonių galimybę rinktis — kaip ir visose einamosiomis įplaukomis paremtose valstybinėse pensijų sistemose, nebuvo galima pasirinkti pensinio amžiaus, nes tokiu atveju kažkam kitam būtų tekę finansuoti kito asmens ankstyvą išėjimą į pensiją.
Be to, valstybės sprendimu atsirado specialios privilegijos dėl to, kada žmogus gali gauti pinigų iš valstybinės pensijų sistemos. Fabrikų darbininkai negalėdavo gauti pensijų iki 65 metų amžiaus, įstaigų tarnautojai tai galėdavo daryti sulaukę 55. Bankų darbuotojai galėdavo pradėti gauti pensijų išmokas po 25 metų darbo banke, tuo tarpu Kongreso nariai – vos po 15 metų!
Kodėl turėtume suteikti valdžiai tokius didžiulius įgaliojimus tvarkyti mūsų gyvenimą? Darbas arba nedarbas labai susijęs su žmogaus laime. Kai kurie žmonės mėgsta dirbti iki pat devintojo savo gyvenimo dešimtmečio, tuo tarpu kiti nori gauti pensijos pajamas ir eiti žvejoti sulaukę penkiasdešimties.
Kaip elgtis pereinamuoju laikotarpiu iš valstybinės į privačią pensijų sistemą? Čilėje vadovavomės trimis taisyklėmis, kurios daugiau ar mažiau buvo privalomos.
Visų pirma, mes ir tolau mokėjome vyresnio amžiaus žmonės, kurie tapo priklausomi nuo valstybinės sistemos. Tų įmokų nelietėme. Antra, sudarėme galimybę kiekvienam darbuotojui likti valstybinėje sistemoje savo paties rizika. Darbuotojas lygiai taip pat galėjo išeiti iš šios sistemos ir atsidaryti individualią taupomąją pensijos sąskaitą. Trečia, reikalavome, kad naujai į darbo rinką atėję darbuotojai prisijungtų prie privačios pensijų sistemos, nes manėme, kad būtų labai neatsakinga ir toliau apsunkinti savo vaikus ir anūkus skola be finansavimo šaltinio.
Iki įsigaliojant taupomųjų pensijų sąskaitų įstatymui, šešis mėnesius aiškinau, kaip veiks naujoji sistema. Kiekvieną savaitę žiūrimiausiu televizijos laiku kalbėdavau po tris minutes. Kartais priešais save pasidėdavau laikrodį, nes visiems žinoma, kad pažadėję trumpai kalbėti politikai vėliau nesilaiko savo žodžio. Žiūrovai galėdavo matyti, kada pasibaigdavo trijų minučių laikas.
Pasakiau, jog esu Darbo ir socialinės apsaugos ministras ir nežinau, kiek pinigų man skirta socialinės apsaugos sistemoje. O jūs ar žinote, kiek turite pinigų?
Kitą savaitę vėl pasirodžiau ekrane ir paklausiau žiūrovų, ar jie nenorėtų laikyti savo pinigų tokioje einamosios sąskaitos knygelėje, kurią parodžiau prieš televizijos kamerą? Pasakiau, kad jie galėtų ją laikyti namuose ir kartkartėmis į ją pasižiūrėti. Ateinančią savaitę pažadėjau paaiškinti, kaip veiks nauja sistema.
Kitą savaitę aš žiūrovų paklausiau, ar jie nerimauja dėl savo saugumo? Kalbėjau apie tai, kaip sumokėtos pensijų įmokos nukeliautų į diversifikuotą pasirinktą bendrą fondą, kuriame turtas būtų saugomas atskirai nuo investicijų valdytojo turto. Bankrutavus investicijų valdytojui, jeigu taip įvyktų, bankrotas nepaliestų taupomosios pensijos sąskaitos.
Ir taip toliau vieną po kito aiškinau kiekvieną siūlomos pensijų sistemos aspektą.
Iš pradžių buvau sutiktas skeptiškai. Daugelis priešinosi naujai siūlomai sistemai, nes ji reiškė radikalius pokyčius ir atrodė rizikinga. Niekur pasaulyje nebuvo padaryta nieko panašaus. Aš paklausiau, kodėl netapti pirmutiniais? Kažkas juk turi pradėti.
Kiekvienos trijų minučių trukmės televizijos transliacijos pabaigoje pabrėždavau, kad bus galima ir neprisijungti prie siūlomos naujos sistemos. Žmones suintrigavo šis vyriausybės pareigūnas, kuris su užsidegimu kalbėjo apie idėją ir tuo pat metu paliko laisvės jai nepritarti. Žmonės ėmė kalbėti, kad ši idėja turi būti kažkuo ypatinga.
Po kiek laiko žmonės tik ir kalbėjo apie siūlomą pensijos sistemą. Jie ėmė klausinėti, kada įsigalios naujasis įstatymas.
Augant visuomenės pritarimui, naujai sistemai aršiai priešinosi tam tikrų interesų siekiančios grupės. Profesinių sąjungų vadovai pareiškė, kad pensijos neturėtų priklausyti nuo asmeninio pasirinkimo. Jie prieštaravo tam, kad pensijų įmokas valdys privatūs investicijų valdytojai. Sąjungų vadovai reikalavo, kad jiems būtų suteiktos galios kontroliuoti pensijų įmokų panaudojimą. Man buvo pasiūlytas netgi nemokamas naudojimasis gražiu paplūdimiu. Suinteresuoti asmenys aiškiai pabrėžė padarysią viską, kad tik mano gyvenimas taptų nebepakeliamas, jeigu atsisakyčiau paklusti jų reikalavimams.
Naujasis įstatymas buvo patvirtintas 1980 m. lapkričio 4 d. Jis turėjo įsigalioti po šešių mėnesių – 1981 m. gegužės 4 d. Tačiau man atėjo į galvą mintis – kadangi gegužės 1-oji yra darbo šventė Čilėje ir daugelyje kitų šalių, būtų labai simboliška, jeigu naujoji taupomųjų pensijų sąskaitų sistema įsigaliotų darbo dieną. Tradiciškai darbo dienos šventė būdavo minima kaip klasių kovos šventė, kurios metu vykdavo įvairūs paradai su raudonomis vėliavomis, nešamomis tų, kurie nekentė privačių darbdavių.
Aš leidau sau perkelti įstatymo įsigaliojimo datą į gegužės 1 d. Po to darbo diena buvo švenčiama kaip diena, kurią čiliečiai galėjo išsilaisvinti iš didelės valdžios ir perimti pensijų įmokų kontrolę į savo rankas.
Stulbinantis populiarumas
Nepaisant kritikų, agitavusių žmones nepasitikėti privačiu sektoriumi, nauja sistema sulaukė stulbinančio atgarsio. Jau pirmaisiais mėnesiais 25 proc. (apie 500 000) visų Čilės darbuotojų atsisakė valstybinės sistemos. Pirmųjų metų pabaigoje 70 proc. Čilės darbuotojų nusprendė atsidaryti taupomąsias pensijų sąskaitas su apmokestinamomis išmokomis. Antrųjų metų pabaigoje naująją sistemą buvo pasirinkę 90 proc. visų darbuotojų. Asmenys, pasirinkę privačias taupomąsias pensijų sąskaitas, gavo obligaciją (nulinį kuponą, indeksuotą pagal infliacijos lygį plius 4 proc. palūkanų), kuriame buvo fiksuojamos jų įmokos į valstybinę sistemą. Išėjus į pensiją, ši obligacija buvo iškeičiama į grynuosius pinigus ir pridedama prie kito turimo turto anuitetui nusipirkti.
Kaip minėjau anksčiau, įsigaliojus naujajam įstatymui, žmonės, tik pradėję dirbti, sumokėdavo įmokas nuo savo atlyginimo į savo asmenines, bet ne į valstybinės sistemos, taupomąsias pensijų sąskaitas. Nebuvo nė vieno, prisijungusio prie valstybinės sistemos.
Turiu pripažinti, kad perėjimas iš einamųjų įplaukų sistemos buvo išties sudėtingas procesas. Atsirado tam tikras pereinamojo laikotarpio deficitas, kai pinigai, kurių mes nebesurinkdavome iš dirbančiųjų, pasitraukusių iš valstybinės sistemos, vis tiek turėjo būti sumokėti tuometiniams ir būsimiems pensininkams. Pereinamojo laikotarpio trūkumas siekė 3 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Mes sumokėjome didžiules sumas iš sutaupytų vyriausybės išlaidų ir lėšų, likusių sumažėjus skolos aptarnavimo kaštams. Tai leido mums galutinai pereiti prie privačių pensijų sąskaitų nepadidinus mokesčių, infliacijos ar palūkanų normų. Per pastaruosius šešerius metus mūsų vyriausybės biudžeto perviršis yra lygus nuo 1 iki 2 proc. BNP.
Perėjimas prie taupomųjų pensijų sąskaitų leido pagyvinti šalies ekonomiką, kadangi tai padidino santaupų normą — dabar apytikriai siekiančią 27 proc. BNP, o žmonių įnašai tapo prieinami privačioms kapitalo rinkoms. Kadangi privačios pensijų sąskaitos pradėjo veikti, jos uždirbo kapitalo už 40 proc. Čilės BNP. Pastaraisiais dešimtmečiais metinis augimas siekė apie 7 proc., o tai dukart viršijo įprastus augimo tempus. Spartesnis ekonomikos augimas palengvino pereinamąjį laikotarpį.
Reali grąža iš privačių taupomųjų pensijų sąskaitų siekia 12 proc. Pensijos jau dabar nuo 50 iki 100 proc. viršija tas, kokios buvo mokamos iš valstybinės pensijų sistemos.
Čilė atsisakė mokesčio į darbo užmokesčio fondą, kuris, kur kas labiau pabrangindavo privačių darbo vietų kūrimą, stabdė užimtumo plėtrą.
Nedarbo lygis Čilėje siekia vos 5 proc. – ir jis yra toks be jokio paslėpto nedarbo vyriausybei dirbtinai sukuriant darbo vietas. Palyginimui, Vakarų Europos gerovės valstybėse nedarbo lygis vidutiniškai svyruoja nuo 10 iki 25 proc.
Savaime suprantama, Čilėje buvo įgyvendintos ir kitos laisvosios rinkos reformos, padėjusios pagreitinti ekonomikos augimą. Mes pasirinkome laisvą prekybą, sumažinome pajamų mokesčius, privatizavome valstybines įmones ir t.t., tačiau, daugelio apžvalgininkų nuomone, pati svarbiausia buvo pensijų reforma.
Manau, jog būdas, kaip sumažinti valdžios dydį, nėra vien tik vyriausybinių programų skaičiaus sumažinimas, bet visiškas jų atsisakymas. Laukiu tos greitai artėjančios dienos, kai paskutinis žmogus, tebesantis Čilės valstybinėje pensijų sistemoje, išeis į pensiją ir 100 proc. visų darbuotojų mokės įnašus į savo pačių pensijų sąskaitas.
2002-10-10
„Laisvoji rinka” 2002 Nr. 3
Apie pensijų reformą Lietuvoje pradėta kalbėti dar 1994 metais. Pensijų sistemos reformos koncepcija buvo ilgai rengta ir svarstyta, pasiekė Seimą ir vėl buvo grąžinta Vyriausybei, keista ir modifikuota, kol pagaliau, rodos, pavyko rasti politinį sutarimą pensijų reformos klausimu. Seimui tarus galutinį žodį, ši reforma turėtų startuoti kitais metais – nors ir mažais bei nuosekliais žingsneliais. Pensijų reformos pradininkės – Čilės – sprendimas buvo daug radikalesnis, o ir priimtas visa dvidešimčia metų anksčiau. Prisiminimus apie pensijų sistemos privatizavimą pasakoja buvęs Čilės Darbo ir socialinės apsaugos ministras, pats kūręs reformos modelį ir jį diegęs. Straipsnis buvo publikuotas JAV laisvarinkiškame leidinyje „Ideas on Liberty (1997 liepa).
