Visuotinio sveikatos apsaugos draudimo šmėkla pasirodė ir vėl, demokratų kandidatams į prezidento postą apgraibom ieškant idėjų, kaip gauti daugiau balsų. Kiekvienas iš kandidatų sudarė planą, ir jie visi yra panašūs bent jau vienu aspektu. Kaip praneša „The Washington Post“, „visi yra dideli ir ambicingi, ir žymiai brangesni už viską, kas yra buvę pasiūlyta nuo Klintono laikų.“
Žinoma, už šių planų slypintis oportunizmas nėra jokia naujiena ir jis auga iš labai senų šaknų. Konkrečios problemos gali pasikeisti, tačiau pagrindinės idėjos lieka tos pačios. Šių pasiūlymų loginis pagrindas prieštarauja žmogaus prigimčiai ir pagrindiniam faktui, kad jis egzistuoja ribotų išteklių pasaulyje.
Valdžia negali sukurti kažko iš nieko. Bet visuotinės sveikatos apsaugos prielaida yra ta, kad valdžia gali suteikti visuomenės nariams tai, ko visuomenė pati nėra sukūrusi. Kitais žodžiais tariant, ji primeta ekonomikos sistemai kažką, kas neatsiranda iš jo paties išteklių arba jo paties pasirinkimu, turint galvoje daugelio individų, kurie sudaro ekonomiką, pasirinkimą. Taigi, į valdžią yra žiūrima kaip į pagrindinę socialinės pažangos veikiančiąją jėgą, kuri kompensuoja tai, ko rinka pati nepajėgė padaryti.
Garet’as Garrett’as susidūrė su panašiu paviršutiniškumu, gindamas senus Amerikos principus nuo besibraunančio „Naujojo kurso“ socializmo (angl. socialism of the New Deal). Garrett’as naudojo sąvoką „socialinė nauda“, norėdamas aprašyti „visus tuos mūsų santykių su gyvenimu pagerinimus, kurie laisvoje humaniškoje visuomenėje vyksta natūraliai ir neišvengiamai, didėjant žmonių gerovei. Jie yra įmanomi ne įstatymų dėka, kaip, rodos, daugelis galvoja, ne kokių nors pažangių teisės aktų dėka, o dėka anksčiau gerai atlikto darbo, taupumo ir atsisakymo tų, kurie suvartojo mažiau, nei pagamino, norėdami, kad jų vaikai galėtų turėti daugiau.“
Tai yra gana paprastas pasiūlymas: norint pasiekti pažangos pasaulyje, reikia dirbti ir taupyti. Laisvosios rinkos idėjos kartais pribloškia nieko neįtariančiuosius savo žemišku paprastumu, slypinčiu pirmosiose pamokose, kurias mes visi išmokome vaikystėje.
Ilgalaikė socialinė nauda yra uždirbama, o ne sukuriama iš oro valdžios nurodymu. Garrett’as pažymi, kad jei keturiasdešimties valandų darbo savaitė buvo įvesta įstatymu, prieš tai buvusi keturiasdešimt keturių valandų darbo savaitė arba dar prieš tai buvusi keturiasdešimt aštuonių valandų darbo savaitė įstatymu įvesta nebuvo. Garrett’as rašo, kad „visas tas darbo valandų trumpinimas vyko natūraliai, jis tiesiog turėjo įvykti, mokslo, technologijų ir išradimų dėka didėjant darbo našumui.“
Vienintelis tvirtas būdas sukurti gerovę ir pagerinti gyvenimo standartus yra taupyti, atsisakyti dabartinio vartojimo tikėtinai geresnės ateities labui, kas sudaro sąlygas kaupti kapitalą. Garrett’as tai suprato ir pažymėjo, kad „socialinė nauda, kainuojanti daugiau, nei visuomenė gali sau leisti, ypač ta, kuri grindžiama esamo turto pasidalijimu, užuot gaminus daugiau, neišvengiamai išnyks per trumpą laiką.“
Taip reikėtų žiūrėti į visuotinę sveikatos apsaugą. Tai yra prabanga, kurios negalime sau leisti. Ji padalina tai, kas jau egzistuoja, ir nesukuria nieko daugiau. Ji nekeičia to fakto, kad toks piktnaudžiavimas sukels neplanuotų pasekmių. Ji nepaverčia ekonomikos dėsnių pasenusiais.
Bohm-Bawerk’as išplėtojo šią mintį: „Taip, kaip natūralūs reiškiniai paklūsta nekintamiems amžiniems dėsniams, nepriklausomiems nuo žmonių valios ir žmonių įstatymų, taip ir ekonomikos srityje egzistuoja tam tikri dėsniai, prieš kuriuos žmogaus valia ir netgi galinga valstybės valia yra bejėgės.“
Toks nekintamas dėsnis yra, pavyzdžiui, pasiūlos ir paklausos dėsnis. Su visuotinės sveikatos apsaugos idėja valdžia siekia sulaužyti pasiūlos ir paklausos dėsnį. Ji siekia padaryti visiems prieinamu tai, ką šiuo metu rinka teikia tokia kaina, kuri kai kuriems atrodo per didelė.
Detalus konkrečių pasiūlymų išdėstymas, kurį bendrais bruožais nusakė daug žadantys pretendentai į prezidentus, būtų bereikšmis ir nuobodus. Norėdami šiek tiek suprasti šių bukagalviškų pastangų nuostabumą ir originalumą, pažvelkime į naują Gephardt’o idėją. „Gephardt’as reikalautų, kad visi darbdaviai suteiktų darbuotojams sveikatos draudimą ir kaip paskatinimą pasiūlytų mokesčių lengvatas (kreditus), kurių vertė sudaro 60 procentų tos sveikatos apsaugos kaštų,“ rašo „Post“. Voilà! Problema išspręsta. Būtent iš tokių apgailėtinų tarnautojų kaip Gephardt’as Amerika tingiai tikisi vadovavimo.
Bet koks sveikatos apsaugos draudimo įvedimas, įpareigojant darbdavius padengti šiuos kaštus, padidins darbo jėgos kainą. Pasiūlos ir paklausos dėsnis mums sako, kad pakėlus kažko (šiuo atveju darbo jėgos) kainą, sumažinama jo paklausa. Kitaip tariant, Gephardt’o pasiūlymas padarys bedarbiais daugelį žmonių. Kiek tai bebūtų spėlionės, mes žinome, kad pasiūlos ir paklausos dėsnis nugalės ir kad dirbtinis darbo jėgos kaštų (arba kainos) didinimas sukurs spaudimą, kuris nuslopins paklausą.
Tai atrodo labai paprasta tiesa, bet ji yra sunki tiesa, tokia, kurią geriausių ketinimų kupini rinkėjai gali pražiūrėti. Vietoj to, jie susivilios emocine argumento už visuotinę sveikatos apsaugą trauka ir jausis taip, tarsi darytų kažką gero, remdami tokį planą.
Ekonomistas Wilhelm’as Ropke manė, kad didžiausios grėsmės santykinai laisviems Vakarų žmonėms kyla iš vidaus. Jis rašė, kad šios grėsmės tai „chroniškos ligos, plintančios slapčiomis, todėl dar labiau piktybiškos. Jų priežastis yra sunku surasti, o jų tikra prigimtis yra nematoma paviršutiniškam arba neatidžiam stebėtojui; jos gundo individus ir jų grupes iš karto gaunamais privalumais, tuo tarpu jų pražūtingi padariniai pasireiškia tik po ilgo laiko ir būna plačiai išplitę.“
Iš šių ligų Ropke daugiausia kalbėjo apie tą, kurią pavadino „aiškiai nesustabdomu gerovės valstybės augimu.“ Visuotinės sveikatos apsaugos atsiradimas yra akivaizdus šio augimo įrodymas.
Problemos su sveikatos apsaugos pramone yra be galo sudėtingos ir gerokai peržengia ribotus šio bendro pobūdžio rašinio, kuriame sveikatos draudimo problema naudojama tik kaip pavyzdys, užmojus. Tačiau drąsiai galime teigti, kad daugelis dabartinių pastangų pertvarkyti sveikatos apsaugos pramonę yra pažymėtos vyriausybės siūlomais ir įgyvendinamais pokyčiais. Geresnių rezultatų būtų galima pasiekti nukreipiant reformistų pastangas kita kryptimi, siekiant atskirti vyriausybę nuo sveikatos apsaugos pramonės, leidžiant kūrybinėms rinkos jėgoms spręsti problemą. Tai būtų tikrai naujoviškas požiūris.
Rinka, kuri yra ne kas kita kaip individai, kurie kryptingai veikia, siekdami savo tikslų, yra pateikusi žmogaus egzistencijos problemų sprendimų, kurie iškėlė civilizaciją į tas aukštumas, kurias turime dabar. Atrodo, kad nedaugelis įvertina kūrybinę laisvosios rinkos prigimtį.
F.A. Harperis buvo vienas iš tų, kurie suvokė šį faktą. Jo požiūris į socialinį pagerėjimą koncentruojasi ties jo įvairovės, kaip pažangos šaltinio kartu su laisvai mąstančiais žmonėmis, kurie patys priima sprendimus, supratimu. Tai yra pokyčių varomoji jėga, pažymėjo Harperis, nes atradimo istorija yra atskirų žmogiškų protų pasiekimų istorija. „Žmogiškosios pažangos pionierius,“ rašė Harperis, „greičiausiai bus vieniša ir persekiojama būtybė. . . . Jeigu ne pažanga, kylanti iš neeilinių žmonių, mūsų egzistencija būtų tokia pat, kaip žemiausių gyvulių.“
Daugelio laisvosios rinkos argumentų silpnybė yra ta, kad valdžios kišimosi kvailystė yra paaiškinta gerai, bet problemos sprendimas visuomet yra ne toks detalus. Tuomet laisvosios rinkos šalininkai yra apkaltinami nieko neveikimu. Tačiau mes iš tiesų nežinome, kas gali atsitikti, kai rinkos galės veikti be jokių suvaržymų. Tai yra dalis atradimo, bandymų ir klaidų, eksperimentavimo ir verslininkystės paslapties. Mes žinome jėgas, kurios valdo rinkas, ir kaip rinka šias jėgas pažaboja, siekdama patenkinti vartotojų poreikius. Mes turime istorinių pavyzdžių, kaip, rodos, neįveikiami uždaviniai yra įveikiami asmeninėmis pastangomis. Tačiau tikslus ateities planas kol kas yra neužpildytas.
Nathaniel’s Peabody Rogers’as, garsus abolicionistas, pateikė iškalbingą atsaką į panašią kritiką dėl to, kad antivergovinis judėjimas neturi plano. Jis rašė: „Plano neturėjimas yra tikrasis antivergovinio judėjimo genialumas ir didybė. Šio judėjimo misija yra skelbti amžinąsias tiesas ir nuolatos liudyti prieš didžiulę neteisybę, kuri apkeri ir pavergia šalį. Smulkiausiai suplanuoti jo eigą ilgam laikui į priekį nėra mūsų darbo dalis.“ Tą patį galima pasakyti ir apie laisvosios rinkos judėjimą.
Tos pačios kūrybinės rinkos jėgos, kurios neišmatuojamai pagerino gyvenimą per tūkstančius žmonijos egzistavimo metų, tikrai sukurs sistemą, kuri bus geresnė už sukurtą politikuojančių biurokratų iš Vašingtono. Problema su sveikatos apsaugos debatais yra ta, kad kažkokiu būdu valdžia, o ne kūrybinės laisvai mąstančių individų pajėgos, tapo pagrindine pokyčių ir vadovavimo jėga. Blogiausia yra tai, kad ši problema neapsiriboja sveikatos apsauga, o persismelkia per visą politinį mąstymą visais Amerikos gyvenimo aspektais.
„Laisvoji rinka” 2003 Nr. 4
Šiuo metu LLRI vykdo projektą, kurio tikslas – skatinti efektyvią sveikatos apsaugos sistemą Lietuvoje, suformuluoti koncepciją ir parengti konkrečius pasiūlymus kaip įgyvendinti sveikatos sistemos reformą. Projekto pabaigoje, 2004 m. vasarį, LLRI organizuos seminarą, kuriame pristatys reformos modelių pasiūlymai politikams, valstybės institucijų tarnautojams, žiniasklaidai, draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams. Visuomenė galės susipažinti su pasiūlytu sveikatos apsaugos reformos modeliu instituto interneto svetainėje.
Ką apie visuotinę sveikatos apsaugą mano laisvosios rinkos šalininkai JAV? Skaitytojams siūlome Christopher Mayer straipsnį, publikuotą 2003 m. birželio 10 d. interneto svetainėje www.mises.org. Straipsnio autorius dirba Provident banke Vašingtono priemiestyje komercinių paskolų skyriuje.
