Pasižiūrėkime, kas dažniausiai kalbama apie labdarą. Socialdemokratai kritikuoja turtuolius už tai, kad šie neskiria labdarai didesnės savo turto dalies. Verslininkai nuolat raginami „šį bei tą grąžinti”. Tokios kalbos implikuoja mintį, kad komercinis pelnas yra atimamas iš kitų žmonių, kad padorumas reikalauja iš tų, kuriems sekasi, atiduoti bent jau dalį savo laimikio tiems, iš kurių jis buvo atimtas. Billas Gatesas buvo ypač kritikuojamas už tai, kad neatseikėjo didesnės savo 40 milijardų dolerių turto dalies ne pelno veiklai.
Tačiau laisvosios rinkos šalininkai tvirtina, kad pelnas yra atlygis už teisingas ir kūrybingas pastangas. Taip yra todėl, kad pelnas atspindi tik nedidelę verslininko indėlio į visuomenės gerovę dalį. O kadangi joks verslas negali atnešti pelno rinkoje, neduodamas visuomenei bent jau tiek, kiek jis uždirba pelno, rinkos gynėjai pažymi, kad grąžinti nebėra ko. Rinkoje gautas pelnas yra uždirbtas, o ne paimtas.
Laisvosios rinkos šalininkai neklysta. Tačiau net daugelis rinkos šalininkų tvirtina, kad kuo daugiau lėšų verslininkas skiria labdarai, tuo labiau juo žavimasi. Pavyzdžiui, laisvosios rinkos idėjas skleidžiantis žurnalas Economist neseniai ne itin subtiliai užsiminė, kad Billas Gatesas nesąs toks geras, kaip Georgas Sorosas. Taip esą todėl, kad Sorosas labdarai skiria didesnę savo turto dalį, nei Gatesas.
Tačiau, pajuokdamas Gatesą, Economist buvo neteisus.
Iš tikrųjų, Jei Billas Gatesas didesnę savo turto dalį skirtų labdarai, jis greičiau sumažintų negu padidintų kitų žmonių gerovę. (Gatesas tėra pavyzdys. Visas, kas čia pasakyta apie jį, tinka visiems sėkmingiems verslininkams).
Kalbėdami apie keturiasdešimties milijardų JAV dolerių Billo Gateso turtą, žmonės samprotauja maždaug taip: jei Gatesas tris ketvirtadalius savo turto skirtų vargšams, mokymo įstaigoms ar ne pelno organizacijoms, pastarųjų padėtis labai pagerėtų, tuo tarpu pats Gatesas savo banko sąskaitoje vis dar turėtų 10 milijardų! Kadangi tokios sumos visiškai pakanka prabangai iki gyvenimo pabaigos užsitikrinti, Gateso nenorą atiduoti savo turto dalį esą galima paaiškinti nebent godumu.
Visa bėda, kad taip manantys klaidingai galvoja, jog Gatesas suvartoja visą savo turtą. Iš tiesų, jei Gatesas likviduotų visą savo investicijų portfelį, jis galėtų užversti save prekėmis už dešimtis milijardų dolerių. Tačiau, kaip ir dauguma turtingų žmonių, jis to nedaro. Priešingai nei kartais tvirtina spauda, Gatesas neturi keturiasdešimties milijardų grynaisiais ar savo sąskaitoje. Ir nors savo asmeninėms reikmėms jis gali išleisti keletą milijonų per metus, didžioji jo turto dalis yra investuota į „Microsoft” kompaniją. Kaip tik todėl, kad didžioji dalis jo turto yra investuota į „Microsoft”, Gatesas tik pakenktų visuomenei, jei, ištiktas dosnumo priepuolio, jis atiduotų didžiąją šio turto dalį. Ir štai kodėl.
Gatesas fenomenaliai sugeba įtikti vartotojams arba, kitais žodžiais, kurti gerovę kitiems. Jo sugebėjimus šioje srityje liudija „Microsoft” konkurentų dejonės. Jei „Microsoft” nebūtų tokia efektyvi, „Nestcape”, „Novell” ir kiti jos konkurentai nesiskųstų nuolat vyriausybei ir spaudai.
Billas Gatesas ir „Microsoft” unikaliai gerai moka daryti vieną dalyką: gaminti ir parduoti programinę įrangą. Jei, sakykime, Gatesas likviduotų savo 30 milijardų dalį „Microsoft” kompanijoje ir atiduotų šią sumą ne pelno organizacijoms, jis išimtų nepaprastai didelį kapitalo kiekį iš taip ilgai gerovę kuriančios firmos. Gatesas atimtų 30 milijardų iš veiklos, kurioje jis neabejotinai yra geriausias.
Kadangi Gatesas su dešimčia milijardų gyventų taip pat gerai, kaip ir su keturiomis dešimtimis, jo asmeninis gyvenimo lygis nuo to nepablogėtų. Tačiau visų kitų gyvenimo lygis smuktų. Visuomenė nuskurstų būtent tais trisdešimčia milijardų, atimtais iš „Microsoft” kompanijos. Norint suprasti, kodėl taip atsitiktų, reikia paklausti, kas nutiktų tautos gerovei, jei, tarkime, talentingas neurochirurgas parduotų savo turtą – skalpelius, diagnostikos prietaisus ar kabinetus – ir gautus pinigus atiduotų „Sierra” klubui ar Jungtinių Tautų agentūroms.
Žinoma, šių agentūrų administracijoms būtų geriau. Tačiau visuomenė nuskurstų, kadangi minėtas neurochirurgas netektų įrankių, būtinų darbui, kurį jis moka dirbti geriausiai.
Bet ar negali būti taip, kad agentūros, gavusios neurochirurgo labdarą, panaudos šiuos pinigus tam, kad sukurtų pakankamai gerovės tokiam neurochirurgijos sumažėjimui kompensuoti?
Visai įmanoma, kad ne pelno fondai galėtų panaudoti šiuos išteklius taip pat efektyviai, kaip kad jie yra naudojami neurochirurgijoje. Tačiau tokia laiminga pabaiga mažai tikėtina. Dauguma ne pelno fondų negali išmatuoti savo produkto efektyvumo. Žinoma, yra ir išimčių, tačiau daugelis ne pelno organizacijų – ypač tų, kurios siekia didesnio valdžios įsikišimo – dažniausiai gauna nulinę, jei ne neigiamą grąžą. Taip yra todėl, kad tokių organizacijų vadybininkai, skirtingai nei Billas Gatesas, nesusiduria su rinkoje laukiančiais efektyvumo išbandymais.
Maža to, didelė dalis labdaros duodama dėl išorinio efekto, siekiant, pavyzdžiui, pademonstruoti savo susižavėjimą menu arba gailestingumą. Tariami tokios labdaros gavėjai (pvz., vargšai) dažnai anaiptol nėra tiesioginiai išmaldos davėjo objektai.
Visų verslo sprendimų tikslas, savo ruožtu, yra padaryti įspūdį vartotojams, žmonėms, kurie tiesiogiai gauna naudos iš tokių sprendimų. Kai sėkmingas verslininkas išima pinigus iš verslo ir duoda juos labdarai, jis išima juos iš užtikrinto gerovės didinimo šaltinio ir skiria juos veikloms, paprastai nesusiduriančioms su rinkos išbandymais.
Visa tai anaiptol nereiškia, kad pasaulyje nėra sričių, vertų dosnios finansinės paramos. Tačiau kiekvienas labdaros davėjas turėtų išmintingai pasirinkti, o ne skirti pinigus vien tik šiuo metu populiariam judėjimui. Verslininkai niekada neturėtų jaustis įpareigoti „kažką atiduoti”. Savo sėkmingu darbu jie jau sukūrė daug gerovės ir galimybių kitiems.
Jei Billas Gatesas ar kiti kapitalistai nori užsiimti labdara, mažindami savo asmeninį vartojimą – puiku! Tačiau reikia viltis, kad verslininkai įsiklausys į Billo Gateso žodžius: „efektyviai atiduoti pinigus yra beveik taip pat sunku, kaip ir juos uždirbti”.
1999-12-27
Straipsnis, „Laisvoji rinka” 1999 Nr. 6
Parengta pagal Donald J. Boudreaux straipsnį „Bill Gates, Philanthropist”, spausdintą 1998 m. sausio mėn. The Freeman, leidžiamą Foundation for Economic Education (FEE).
