Valdžios politikos priemones įprasta vertinti pagal jų pagalba sukuriamų darbo vietų skaičių. Į importo apribojimus žiūrima kaip į būdą apsaugoti ir kurti darbo vietas savo šalyje. Mokesčių lengvatos pateisinamos kaip priemonė padidinti užimtumą tam tikros privilegijuotos veiklos srityje. Prezidentai su pasididžiavimu cituoja, kiek darbo vietų buvo sukurta šalies ūkyje jų kadencijos metu. Dažnas galvoja, kad kuo daugiau sukuriama darbo vietų, tuo sėkmingesnė valdžia. Turbūt nėra buvę tokios valdiškos programos, kurios šalininkai nepaminėtų, kad jos pagalba kuriamos darbo vietos. Net kalbant apie karus, sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera – karai juk irgi kuria darbo vietas.
Aišku, pats darbo vietų kūrimas nėra blogas. Darbas – tai priemonė kurti gerovę, taigi darbo vietų kūrimo akcentavimas yra visiškai suprantamas. Tačiau žmonės pamiršta, kad tai, ko mes iš tikrųjų siekiame, yra sukurti kuo daugiau vertės ir gerovės, o darbas – tai tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Kai šis elementarus faktas pamirštamas, žmonės lengvai pasiduoda argumentams, kuriais išaukštinamas darbo vietų kūrimas kaip tikslas savaime. Tiesa, šie argumentai gali atrodyti visiškai pagrįsti, bet jais besiremiančios politikos priemonės žlugdo, o ne kuria gerovę. Štai keletas pavyzdžių.
Darbo vietų kūrimas ne problema
Bet kokios ūkinės veiklos tikslas yra sukurti kuo daugiau vertės su turimais ribotais ištekliais, įskaitant žmogiškąsias pastangas. Nesvarbu, kaip toli bebūtų išteklių stygiaus riba, ji visuomet egzistuos. Išteklių ribotumas niekuomet neleis mums patenkinti visus mūsų poreikius ir norus. Darbo bus visuomet, ir visuomet jo bus daug daugiau, nei kada nors galima būtų padaryti. Taigi, darbo vietų kūrimas – ne problema. Vienintelė problema yra ta, kad tuose darbuose žmonės sukurtų daugiausia vertės. Čia galima pacituoti vieną istoriją apie inžinierių, kuris, besilankydamas Kinijoje, pamatė didelę darbininkų brigadą, statančią užtvanką kirtikliais ir kastuvais. Kai inžinierius pasakė prižiūrėtojui, kad šį darbą galima būtų atlikti per kelias dienas, o ne mėnesius su motorizuota įranga, prižiūrėtojas atsakė, kad tokiu atveju būtų prarastos darbo vietos. „A,” atsakė inžinierius, „aš galvojau, kad jūs norite užtvanką pastatyti. Jeigu norite daugiau darbo vietų, kodėl gi jūsų vyrai nedirba su šaukštais vietoj kastuvų?”
Kaip pats autorius sako savo studentams, jis pasamdytų visus jų koledžo miestelio žmones, jeigu tik šie dirbtų jam už pakankamai mažą atlygį, sakykim, penkis centus per mėnesį. Sumažinkite darbo užmokestį dar truputį – ir jis pasamdys visus žmones Džordžijos (Georgia) valstijoje. Jeigu jis galėtų pasamdyti darbininkus už tokius pinigus, jis teigia galėsiąs užsidirbti net jiems statant užtvankas su šaukštais. Suprantama, toks pasiūlymas studentams skamba juokingai, nes jie gali užsidirbti daug daugiau pas kitus darbdavius, ir tai atskleidžia dar svarbesnę priežastį, dėl ko ši idėja yra juokinga: galvojant apie darbo vietų skaičių, ignoruojama sukuriama arba nesukuriama vertė. Geriau apmokamuose darbuose sukuriama didesnė vertė. Esminis laisvoje darbo rinkoje susiformuojančių darbo kainų privalumas yra tas, kad jos pritraukia žmones ne tiesiog į bet kokį darbą, bet į darbus, kuriuose kuriama didžiausia vertė.
Kitas darbo užmokesčio laisvoje rinkoje privalumas – jis verčia darbdavius atkreipti dėmesį į alternatyvius darbininkų samdymo kaštus, arba jų vertę alternatyviuose darbuose. Darbdaviai turi būti visuomet pasiruošę mažinti darbo vietas taip, kad tą pačią vertę kurtų mažesnis darbuotojų skaičius. Visa ekonominė pažanga priklauso nuo sugebėjimų gaminti tokias pačias ar dar geresnes prekes ir paslaugas, turint mažiau darbuotojų ir išlaisvinant darbo jėgą tam, kad padidėtų darbo produktyvumas naujuose, našesniuose darbuose. Šito gerovės didėjimo šaltinio ignoravimas paaiškina plačią visuomenės paramą destruktyvioms viešosios politikos priemonėms.
1840 metais vienas prancūzų politikas rimtai ragino susprogdinti geležinkelio bėgius Bordo (Bordeaux) tam, kad galima būtų sukurti daugiau darbo vietų. Tuomet, jis aiškino, krovinius tektų perkelti iš vieno traukinio į kitą, keleiviams reikėtų viešbučių, o visa tai reiškia daugiau darbo. (Šitą pasiūlymą sukritikavo ir sugriovė devynioliktojo amžiaus ekonomistas ir eseistas Frederikas Bastiatas savo veikale Economic Sophism).
Minėta idėja netgi absurdiškesnė už autoriaus pasiūlymą samdyti žmones už penkis centus per mėnesį. Jo darbininkai bent jau gamintų kažką vertinga, o ne taisytų be reikalo padarytą žalą. Deja, absurdiškumas nesutrukdo įgyvendinti ekonominiu požiūriu destruktyvias priemones. Besiremdami darbo vietų motyvais, politikai priima įstatymus, kurie didina žmonių pastangas, reikalingas tam tikrai vertei sukurti.
Vienas importo ribojimo argumentų yra tas, kad jis sukurs (ar apsaugos) darbo vietas šalies viduje. Tiesa, dėl importo apribojimų atsiras kažkiek darbo vietų, lygiai taip pat, kaip ir geležinkelio bėgių išardymo atveju. Bet ir vienu, ir kitu atveju reikalingų prekių įsigijimas taps brangesnis. Vienintelė priežastis, dėl kurios šalys įsiveža užsienyje pagamintas prekes, yra ta, kad tai yra pigesnis būdas joms gauti. Tokiu būdu tarptautinė prekyba, išlaisvindama darbo jėgą ir sudarydama jai galimybes padidinti vartojimo prekių bei paslaugų gamybą, tampa technologinės pažangos varikliu. Importo apribojimai kuria darbo vietas tokiu pat keliu, kaip geležinkelio ar gamyklų sprogdinimas ar reikalavimas, kad darbininkai naudotų kastuvus vietoje modernios įrangos. Negalima pamiršti, kad darbo vietų kūrimas yra tik priemonė pasiekti galutinį ekonominės veiklos tikslą – gerovės kūrimą.
Valdiškas darbas
Kadangi žmonės linkę galvoti apie darbą kaip apie tikslą, o ne priemonę, jie ramia širdimi palaiko valdžios programas, skirtas darbo vietų kūrimui. Dėl šitos priežasties žmonės remia net karinių bazių išlaikymą, magistralių statybą ir verslui taikomus aplinkosaugos reguliavimus. Tam, kad pateisintų šias išlaidas, valdiškos agentūros dažniausiai atlieka kaštų ir naudos studijas, kuriose darbo vietos traktuojamos kaip gaunama nauda. Tai tas pats, kas traktuoti kaip naudą valandas, kurias reikia atidirbti, norint gauti pakankamai pinigų automobiliui nusipirkti. Valdiškų projektų įgyvendinimui kuriamos darbo vietos yra tų projektų kaštai: alternatyvūs kaštai. Darbininkai, pasamdyti šiems projektams, galėtų kurti vertę darydami kažką kita. Esminis klausimas yra ne apie tai, ar valdiškos programos kuria darbo vietas, bet apie tai, ar šitie darbininkai sukurs daugiau gerovės čia, nei dirbdami kitus darbus. Tai klausimas, į kurį valdiškų programų šalininkai nenori atsakyti. Jeigu jie atsakytų, būtų daug mažiau nereikalingų valdiškų darbo vietų ir daug daugiau vertingesnės privačios veiklos.
Pagal Dwight Lee straipsnį
„Creating Jobs vs. Creating Wealth”,
spausdintą 2000 metų sausio mėn.
Ideas on Liberty, parengė Aneta Lomovska
