Tarp oficialiai paskelbtų sprendimų, kaip keisti pelno mokesčio paskatas, įvardijamas estiškas pelno mokesčio modelis. Nuostabus pokytis. Tačiau koją sėkmingai reformai gali pakišti tai, kad šis modelis laikomas estišku. Todėl verta pažvelgti į jo atsiradimo istoriją.
Estijoje šis modelis įvestas 2000 m. Iki tol buvo taikomas tradicinis pelno apmokestinimas – tarifas siekė 26 proc., sąnaudų pripažinimo tvarka – panaši į kitų šalių. Diskusijų apie pelno mokesčio pertvarką iki reformos beveik nebūta.
O Lietuvoje mes jau nuo 1992 m. svarstėme apie būtinybę atpalaiduoti investicijas nuo mokesčių. 1993 m. šalia bendro 29 proc. tarifo įsigaliojo 10 proc. tarifas pelnui, panaudotam „kapitalinėms investicijoms“. Tyrimai rodė, kad reikia žengti toliau ir perkelti pelno apmokestinimą į jo paskirstymo momentą, ant dividendų. Įžvelgėme, jog tai leistų ne tik suaktyvinti investicijas, bet ir spręsti mokestinės pelno apskaitos problemas. Tuo metu sąnaudų pripažinimo tvarka buvo didžiulis iššūkis ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, ir mokesčių mokėtojams.
Anuomet atlikta analizė leido suprasti, kokią žalą neša mokestis, neretai mokamas nuo „popierinio“ pelno, kai realaus pelno nėra, arba kai dėl pinigų srautų įmonė neturi lėšų mokesčiui sumokėti. Visa tai alina ekonomika. Ir atvirkščiai – šalies konkurencingumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip intensyviai sugebama paversti uždirbtą pelną naujomis investicijomis ir tuo pačiu – auginti produktyvumą, kurti darbo vietas ir didinti žmonių pajamas. Tai – raktas į tvarią ir efektyvią ūkio plėtrą.
Suformulavę, kaip ir kodėl reikia pertvarkyti pelno mokestį, tai pristatėme 1995 m. Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mokesčių reforma ekonomikos augimo labui“. Ir ką gi? Valdžia patikėjo idėja, tačiau pradžiai pasirinko tarpinį variantą: nulinį reinvestuojamo pelno mokesčio tarifą. Šį, nuo 1997 m. iki 2002 m. galiojusį modelį, daugelis atsimena kaip Lietuvos ekonomikos atsigavimo variklį. Įmonės aktyviai investavo į technologinį atsinaujinimą, plėtrą, augo ekonomikos našumas ir konkurencingumas. Sumažėjo šešėlinės veiklos, nes nyko paskatos turėti „dvigubą buhalteriją“. Tie metai padėjo pagrindą Lietuvos ūkio stiprėjimui.
Siekis eiti toliau su pelno mokesčio perkėlimu ant paskirstyto pelno įgavo vis daugiau populiarumo. Mūsų koncepcijos centre buvo ne tik pragmatinis siekis paskatinti investicijas. Apmąstę visą mokesčių sistemą, atradome, kokią žalą ekonomikos efektyvumui turi tarpinio finansinio rezultato apmokestinimas juridinio asmens lygmeniu. Tai nutraukia natūralų pinigų srautą našiausioje grandinėje, išima lėšas iš įmonės tuo metu, kai jos gali nešti didžiausią naudą, nes yra, vaizdžiai kalbant, kaip sėkla, iš kurios kalasi naujas gerovės kūrimo daigas. Būtent uždirbtas pelnas neša savyje informaciją apie tai, kur ir kaip gali būti sukurta daugiausia gerovės ir kokių investicijų tam reikia – naujų staklių, technologijų, logistikos sprendimų ar panašiai. Gražu, kad tokiomis investicijomis iš pelno vienodai suinteresuotos visos visuomenės grupės, o įmonės darbuotojams tai yra ateities darbo vietos išsaugojimo ir atlyginimo augimo garantas. Nenuostabu tad, kad šį modelį remia ir dešiniosios, ir kairiosios partijos.
Idėja pereiti prie vienkartinio pelno apmokestinimo tapo populiari ir buvo įtraukta į kelių politinių partijų programas. 1999 m. IX Vyriausybė užsibrėžė, kad „nuo 2000 m. bus visiškai neapmokestinamos įmonių pajamos, skirtos verslui plėtoti“. Vėliau ši nuostata įtraukiama ir į XI Vyriausybės programą. Žinia apie Lietuvoje taikomą modelį ir rengiamą perėjimą prie dividendų apmokestinimo pasklido pasaulį. Lietuva tapo juridinių asmenų mokesčių sistemos pertvarkos epicentru.
Ir štai, 2000 m. reforma buvo įgyvendinta. Tačiau ne Lietuvoje. Rinkimus laimėjusi Estijos Reformų partija įgyvendino daug metų Lietuvoje keliamą tikslą. Martas Laaras ir Siim Kallas ryžosi reformai, nors šalyje nebuvo tokios autentiškos diskusijos apie pelno mokestį, kokios vyko pas mus, nebuvo ir tradicijos neapmokestinti reinvestuoto pelno. Estijos Finansų ministerijos specialistams reforma buvo nemaža staigmena ir jie prisimena, kaip per dvi savaites, likusias iki įstatymo įgyvendinimo, turėjo parengti visus lydimuosius dokumentus ir išaiškinimus.
Tais pačiais metais reforma galėjo įvykti ir Lietuvoje, tačiau Vyriausybė nutarė atsisakyti šio, į savo programą jau keliskart įtraukto tikslo. Tarp argumentų – galimas ES nepritarimas ir nerimas dėl to, kaip šis modelis veiks realybėje. Tuo metu Lietuvos apskaitos specialistai ir mokesčių konsultantai abejojo, kad verta pirmiesiems žengti šį žingsnį. O estai žengė.
Taigi estiškas pelno mokesčio modelis iš tiesų yra lietuviškas ir jis su kaupu atsidėkos, jeigu bus grąžintas į tėvynę.
