Apie autonomiją, egoizmą, godumą
Apie godumą kalba visų pasaulio kraštų pirmųjų puslapių antraštės: „Lehman Brothers sužlugdė godumas“, „Godūs spekuliantai parklupdė Graikiją“ ir, pagaliau, lietuviška versija: „Maistą brangina prekybininkų godumas“. Kas gi yra tas godumas? Godumas yra viena iš septynių mirtinųjų nuodėmių. O jei taip, nelieka nieko kito kaip tik pakviesti jus nukeliauti labai toli, į pradžių pradžią – Edeno sodą, pas mūsų protėvius Adomą ir Ievą, į tą momentą, kai jie prarado savo nekaltybę. Prarado nekaltybę ir atsivėrė nuodėmei. Pasirinko patys būti gėrio ir blogio matu. Tuo pat metu jie prarado nemirtingumą – pirmiesiems žmonėms atsirado laiko dimensija, pradėjo tiksėti žmonijos laikrodis. Adomas
pradėjo suvokti, kad laikas – ribotas. Laikas žmogaus gyvenime iškilo kaip pirmas ribotas išteklius. O kartu
su pirmuoju ištekliumi viskas aplinkui pasidarė ribota.
Žmogus susidūrė su nepritekliumi. Iki tol jam visko buvo apstu, o čia staiga ištekliai tapo riboti. Išvarytas iš rojaus, žmogus pateko į akistatą su savo nesaugumu: jis pažino nepritekliaus baimę, o kartu ir poreikį pasirūpinti savimi, išmaitinti save, savo kūdikius. Nuogumas, kurį žmogus staiga pastebi, yra to nepritekliaus simbolis. Taigi ar mes tai vadinsime godumu, ar alkiu, ar kaip nors kitaip, nesvarbu; svarbu, kad iš nusigręžimo nuo Dievo žmogui gimsta poreikis pasirūpinti savimi. Gimsta jo autonomija, o kartu ir savanaudiškumas. Žmogus atsigręžia į save, jis nori pridengti savo nuogumą. Jis ima tempti į save bendrą pasaulio antklodę.
Toks savanaudiškumas neatsitiktinai atsirado kartu su išteklių ribotumu: tai yra ir žmogaus atsakas pasauliui, kuriame jam gresia nepriteklius, tai prarasto saugumo ilgesys. Tai našta, kurią jis neš per žemiško gyvenimo amžių. Išvarydamas žmogų iš Edeno, Dievas žadėjo: „tebūna už tai prakeikta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. […] Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn“ (Pr 3, 17.19).
„Mažoji studija“: Apie laisvąją rinką ir mus: pokalbis su LLRI tarybos pirmininke Elena Leontjeva apie laisvąją rinką, apie jos santykį su krikščioniškuoju mokymu, apie tai, kaip savirūpa ir godumas gali būti žmogui lemtingi apsisprendžiant vienokiai ar kitokiai veiksenai.
***
Elena Leontjeva – ekonomikos teoretikė ir reformų praktikė, viena Lietuvos laisvosios rinkos instituto steigėjų (1990), 1993–2001 m. – LLRI prezidentė, nuo 1994 m. – valstybės patarėja ekonomikos reformos klausimais, 1998–1999 m. prezidento patarėja ekonomikos klausimais. Šiuo metu LLRI Tarybos pirmininkė, paskutinį dešimtmetį daugiausia laiko skiria kūrybai. Skelbiamas tekstas gimė iš pranešimo, skaityto LLRI dvidešimtmečio minėjime.
