Manau, nereikia aiškinti, kas yra nomenklatūrininkas ir ką jis reiškia tiems, kurie gyveno „geležinės uždangos“ laikais iki jos žlugimo. Tarybų Sąjungoje nomenklatūrininkas buvo vyriausybės narys, ypač ištikimas tam tikros organizacijos pavaldinys arba politinis vadovas.
Nomenklatūrinė ekonomika reiškia aparato ar mechanizmo traktavimo būdą tradicinėse ekonomikos sistemose, kur analizę sudaro vien tik įvairių politikos ir jos veiklos krypčių nagrinėjimas siekiant išsiaiškinti, kaip įvairūs politinės strategijos instrumentai, neperžengdami esamos vyriausybinės politinės struktūros ribų, gali pasiekti tam tikrų rezultatų.
Bet kuris šių dienų ūkis yra nomenklatūrinis. Ir, deja, ekonomikos teorijos, kurias pripažįsta daugelis ekonomikos specialistų, taip pat yra nomenklatūrinės. Nomenklatūrizmas „apakino“ visuomenę, politikus ir net ekonomistus, o tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nėra laisvosios rinkos ir laisvos visuomenės mūsų dienomis.
Taigi, pereinant prie laisvosios rinkos ir nevaržomos visuomenės, turime suprasti, kaip stipriai šiuo metu nomenklatūrizmas „supančiojo“ ekonomikos teoriją, ir numatyti, kaip galėtume išlaisvinti ekonomikos mokslą iš nepakeliamos ir normalų gyvenimą paralyžiuojančios prievartos.
Nomenklatūrinė ekonomika yra netobula ir ne viską apimanti, nes nomenklatūrininkai ignoruoja ne taip plačiai taikomus metodus ir nekvestionuoja egzistuojančių ir tradicinių prielaidų bei institutų.
Ekonomistai nomenklatūrininkai siekia optimalių sprendimų ir atsakymų į nūdienos klausimus dabartinių sistemų ribose, tačiau jų absoliučiai nedomina klausimas, ar visiškai kitokios sistemos būtų geresnės ar blogesnės, pažangesnės ar mažiau progresyvios.
Kaip žinome, šiandien visų šalių ekonomikoms būdinga tai, kad dar daug kas socialistinės nuosavybės teise priklauso vyriausybėms ir vyriausybių kišimasis į daugelį dalykų yra gana aktyvus.
Be to, jeigu pastudijuosite ekonomikos vadovėlius ar bandysite ieškoti Jus dominančios informacijos paskelbtuose arba publikuotuose mokslo tiriamuosiuose darbuose ir teorijose, įsitikinsite, kad beveik visi minėti tekstai yra nomenklatūriniai.
Jų autoriai traktuoja dabartines vyriausybines struktūras kaip natūralius ir normalius dalykus ar gyvenimo realybę, o bet kokie svarstomi klausimai ar debatai yra susiję tik su galimais įsikišimo variantais.
Dar blogiau, nomenklatūrinė ekonomika iškreipia požiūrį į rinką. Studentams pateikiamas iškreiptas vaizdas ir klaidingai nušviesti pavyzdžiai apie tai, kaip veikia rinka, o vėliau šie dalykai skelbiami visuomenei. Pateiksiu kelis nomenklatūrinės ekonomikos pavyzdžius. Mano nuomone, aiškiausias ir lengviausias pavyzdys yra pinigai ir bankininkystė.
Kaip jau daugeliui iš Jūsų žinoma, mūsų laikais didžioji dauguma šalių turi centrinius bankus, kaip antai Jungtinėse Valstijose veikianti Federalinio rezervų fondo sistema. Centriniai bankai išleidžia ir kontroliuoja pinigus, kurie visų šalies ūkių santaupose yra nekonvertuojami popieriniai pinigai. Tokie pinigai yra kaupiami vyriausybės įsakymu, o ne skaičiuojami pagal kurią nors prekę. Kaip Dievas sakė: „Tegul būna šviesa“, vyriausybė pareiškė: „Tegul būna pinigų“, ir žybt! vyriausybė „padaro“ pinigus iš nieko.
Tačiau valstybinių centrinių bankų nustatyta visuotinio nekonvertuojamų popierinių pinigų naudojimosi sistema yra gana nauja žmonių istorijoje. Ji atsirado tik 1971 metais, kai Jungtinės Valstijos formaliai nutraukė tarptautinį Jungtinių Valstijų dolerio konvertavimą į auksą.
Alternatyva centrinei bankininkystei yra arba valiutų tarybos sistema, arba laisva bankininkystė. Kai kurios šalys, tokios kaip Estija ir Lietuva, skaičiuoja savo pinigus pagal kitos šalies valiutą. Esant valiutų tarybos modeliui, piniginės atsargos laikomos kita valiuta ir konvertuojamos į vietos valiutą pagal nustatytą valiutos keitimo kursą. Tačiau kita valiuta yra centrinio banko išleisti nekonvertuojami popieriniai pinigai, taigi, galų gale visos valiutos yra centrinio banko sukurti nekonvertuojami popieriniai pinigai.
Kai kurios šalys, įskaitant Škotiją, Švediją ir Kanadą, kartą jau turėjo laisvosios rinkos bankininkystę, arba laisvąją bankininkystę. Laisvosios bankininkystės sąlygomis egzistuoja baziniai pinigai, pavyzdžiui auksas, o privatūs bankai išleidžia pinigų pakaitalus, kaip antai banknotus ir einamąsias sąskaitas, išperkamas auksu. Tokiu atveju rinka nustato šalyje esančius pinigų kiekius kartu su palūkanomis, o centriniai bankai neturi galimybės jiems priimtinais būdais manipuliuoti tais pinigais.
Jeigu pasidomėsite, kaip pinigai ir bankininkystė yra traktuojami vadovėliuose ir mokslinėje literatūroje, įsitikinsite, kad beveik visi pripažįsta nekonvertuojamų popierinių pinigų ir centrinės bankininkystės egzistavimą.
Minėtos knygos nomenklatūrininkams būdingu metodu analizuoja politikos ir veiklos krypčių pasirinkimo galimybes neperžengiant šios sistemos ribų, pavyzdžiui, pagal tam tikrą nustatytą taisyklę centrinis bankas padidina šalyje esantį pinigų kiekį arba daro tai savo nuožiūra pagal kintančias ekonomines sąlygas.
Tačiau šiuose vadovėliuose visai neužsimenama apie tokią strategiją, kaip centrinio banko nebuvimas ir visiškas pinigų bei bankininkystės palikimas ar perleidimas rinkai.
Verta pastebėti, kad vis dėlto laisvoji bankininkystė yra ne tik teorinė galimybė, istoriškai ji jau buvo taikoma. Laisvosios rinkos, o ypač Austrijos mokyklos, ekonomistai išanalizavo, kaip centrinė bankininkystė ir nekonvertuojami popieriniai pinigai lemia jiems būdingas problemas.
Centriniai bankai iškraipo palūkanų normas, o tai destabilizuoja šalies ūkį. Esant nomenklatūrinei centrinei bankininkystei, tokią padėtį ištaisyti nėra jokių būdų, nes, be politinio spaudimo, darančio įtaką pinigų sistemai, numatyti optimalų šalyje esančio pinigų kiekio augimą yra visiškai neįmanoma. Tik rinka gali išlyginti palūkanų normas, kad tvirtai subalansuotų santaupas ir investicijas, vartojimą ir investicijas.
Problemos, susijusios su nekonvertuojamais popieriniais pinigais, yra geriau žinomos, kadangi nekonvertuojamas valiutas visame pasaulyje „kamuoja“ brangūs valiutų kursų svyravimai, infliacija, devalvacijos ar net bankrotas.
Taigi, nesugretindami laisvosios bankininkystės, ekonomikos vadovėliai negali pateikti pilno ekonominės teorijos spektro. Kadangi trūksta laisvosios rinkos teorijos dalies, net ir mokslininkai nieko nesužino apie politikos ir veiklos krypčių pasirinkimo galimybes, kurios sąlygotų didesnį stabilumą ir gerovę.
Tokie pat reiškiniai būdingi ir kitoms sritims. Tarptautinės ekonomikos mastu, nomenklatūrizmas siekia išnagrinėti, kaip, tarkim, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) veikia ir kaip jis galėtų geriau atlikti savo funkcijas. Tačiau tarptautinė ekonomika žengtų dar vieną žingsnį į priekį, jei išanalizuotų, ar TVF iš viso turėtų egzistuoti, o gal pasaulis apsieitų ir jam būtų geriau be šio Fondo.
Mano specialybėje, valstybės ekonomikoje, yra du reiškiniai, kurie ekonominiuose vadovėliuose beveik visada traktuojami nomenklatūrininkams būdingu metodu. Pirmasis – tai išoriniai padariniai.
Išoriniai padariniai yra nekompensuojamos išlaidos arba nauda kitiems. Užterštumas yra geriausias neigiamų išorinių padarinių pavyzdys, kitiems sudarantis išlaidų.
Nomenklatūrinė ekonomikos teorija traktuoja išorinius padarinius kaip rinkos žlugimą. Rinka tariamai nesugeba atsiskaityti už socialines užterštumo išlaidas parduotų prekių kaina, taigi, nomenklatūrininkai teigia, kad į šį reikalą privalo įsikišti vyriausybė siekiant ištaisyti minėtą problemą.
O kur gi slypi šio pavyzdžio klaidingumas? Tiesiog nomenklatūrininkai nesupranta rinkos reikšmės!
Ką iš tikrųjų reiškia rinka? Tikroji laisvoji rinka nereiškia „bet kas parduodama“. Tikroje rinkoje visa veikla yra savanoriška ir laisva visiems, dalyvaujantiems šalies ūkyje. Savanoriška žmogaus veikla reiškia tai, kad asmuo gali bet ką daryti, jeigu tai priverstinai nekenkia kitiems. Tol, kol bet koks asmuo nesikėsina į kitų žmonių veiklos ir interesų sferą, jo veiklos atžvilgiu neegzistuoja jokie teisiniai apribojimai ar išlaidos. O tai reiškia, kad žmogaus darbui negali būti nustatyti jokie mokesčiai: nei apyvartos mokestis, nei pajamų mokestis, nei pridėtinis vertės mokestis. Kaip sako liberalių pažiūrų žmonės, apmokestinimas reiškia vagystę.
Etika – dorovės taisyklių rinkinys, pasakantis mums, kurie veiksmai yra blogi ar neteisingi, o kurie yra tinkami – nustato, ką reiškia savanoriškumas. Laisvoje visuomenėje, o tai reiškia visuomenėje su laisvėmis ir teisėmis, visi veiksmai, nesantys moralės požiūriu blogi ar žalingi, yra neribojami ir neapmokestinami.
Tokia etika, suteikianti rinkai jos reikšmę, visuotinai taikoma visai žmonijai. Iš kur gi kilusi ši visuotinė etika? Kaip pastebėjo prigimtinės teisės filosofas John Locke, ši prigimtinė teisė yra kilusi iš dviejų žmogaus prigimties prielaidų: mūsų lygybės ir mūsų nepriklausomybės. Žmonės mąsto ir jaučia kaip individai, taigi, turi subjektyvias vertybes, o žmogaus prigimtyje nėra nieko įgimto, kas vieniems suteiktų teisę būti šeimininkais, o kitiems – vergais, kaip numatyta, žmonių tarpe egzistuoja moralinė vertybių lygybė, suteikianti mums vienodas moralines teises.
Visuotinė etika nustato tris pagrindines taisykles:
1) Veikla, duodanti laukiamą naudą ar pelną, moralės požiūriu yra gera ir priimtina.
2) Veikla, grobikiškai kenkianti kitiems, moralės požiūriu yra bloga, netinkama ir kenksminga.
3) Visa kita veikla moralės požiūriu yra neutrali. Visuotinė etika nustato, kokios yra mūsų prigimtinės teisės. Mums suteikta prigimtinė teisė užsiimti bet kokia veikla, kuri nėra bloga ar kenksminga. Blogis reiškia įsiveržimą ar kišimąsi į kito individo sritį, priverstinai darant žalą kitiems. Ši žala skiriasi nuo paprasčiausio nusižengimo ar įžeidimo, kuriam nebūdingas neteisėtas kišimasis. Taigi, jeigu ką nors įžeidė kito žmogaus kalba, religinė veikla, arba nuogumas, lošimas ar prostitucija, arba alkoholinių gėrimų ar narkotikų vartojimas, remiantis visuotinės etikos principais, moralės požiūriu tai reiškia neutralų nusižengimą, ir laisvoje visuomenėje tokie veiksmai nėra varžomi.
Taigi, įsitikinome, ne taip jau paprasta visiškai teisingai suprasti, ką reiškia laisvoji rinka. Tai reikalauja gilaus etikos ir ekonomikos mokslo suvokimo, ir tai turi būti gilus viso spektro supratimas, o ne suvaržyta nomenklatūrinė galvosena.
Dabar galime aiškiai matyti, kur klysta nomenklatūrininkai, taikydami savo išorinių padarinių metodą. Tikroje rinkoje užterštumas suprantamas kaip kišimasis į kitų žmonių veiklos sritį, kaip priverstinė žala, nesanti savanoriška nukentėjusio asmens atžvilgiu, todėl ją būtina kompensuoti. Kompensacijos mokėjimas išlaidas daro vidaus problema, taigi, jos jau nėra išorės padarinys. Todėl ten, kur egzistuoja neatlygintas niekinimas, tai dar nereiškia nesančios laisvosios rinkos žlugimo, o greičiau jau vyriausybės nesugebėjimą atlyginti nukentėjusiems asmenims.
Kitas labai svarbus neteisingas valstybės ekonomikos supratimas yra viešosios gėrybės, kuriomis naudojamasi bendrai. Nomenklatūrinė doktrina mums sako, kad rinka nesugeba ir negali užtikrinti pakankamo viešųjų gėrybių tiekimo, kadangi, kai tik gėrybė atsiranda, ja laisvai gali pasinaudoti bet kokie vartotojai. Žmonės gali turėti naudos iš parko, gatvės ar viešojo saugumo nieko nemokėdami už šiuos dalykus, kadangi nėra jokio praktinio būdo juos išskirti arba jų neįsileisti. Taigi, kaip sako nomenklatūrininkai, vyriausybė turi apmokestinti žmones, kad priverstų juos mokėti jiems priklausančią teisingą dalį.
Koks gi yra pats pagrindinis ir įprastinis dalykas šioje srityje, kurio nepastebi nomenklatūrininkų teorija? Ogi paprasčiausias faktas, kad, kaip jau įprasta, valstybės teikiamos viešosios gėrybės egzistuoja tam tikroje fizinėje erdvėje, o ne danguje.
Tiek, kiek visuomenė vertina minėtas viešąsias gėrybes, tiek jos padidina žmonių poreikį įsikurti šalia jų, o tai, savo ruožtu, kelia nuomos mokestį, kurį jie pasiruošę sumokėti.
Minėti faktai leidžia daryti dvi išvadas. Pirma, daugelis vartotojų nemokamai šiomis viešosiomis gėrybėmis nesinaudoja. Jie sumoka už jas papildomą nuomos mokestį ir žemės kainą, kurią privalo mokėti. Jeigu vartotojams iš atlyginimų yra atskaitomas mokestis apmokėti už tas gėrybes, vadinasi, jie yra dvigubai apmokestinami. Iš pradžių iš savo atlyginimų jie privalo sumokėti mokesčius, kad finansuotų atitinkamas viešąsias gėrybes, o vėliau jie dar moka papildomą nuomos mokestį.
Antra, iš minėtų bendrai naudojamų gėrybių gautos nuomos pajamos sudaro priemones, kurių pagalba verslininkai gali laisvai teikti šias paslaugas rinkoje.
Iš tiesų, būtent taip privačios verslininkų asociacijos finansuoja savo viešąsias gėrybes. Vienas iš tipiškiausių pavyzdžių – viešbučiai, kuriuose mes laikinai apsistojame. Imdami nuomos mokestį, jie teikia bendrai naudojamas gėrybes, tokias kaip viešbučio fojė, apsaugą, pramogas, pervežimą, kelius, taip pat bendras pastato sekcijas. Daugiabučiai bendros nuosavybės namai ir bendros nuosavybės teritorija, gyvenamosios vietos bendrijos ar kooperatyvai, taip pat prekybos centrai – tai dar kiti pavyzdžiai, kur taikomas tas pats principas.
Dėl minėtos priežasties valstybės finansų sistema ne tik daro išvadą, kad rinkos dėsniai sėkmingai pasireiškia viešųjų gėrybių srityje, bet ir kad pati valstybės finansų teorija, kartu su vyriausybės vykdomomis operacijomis, turėtų būti taikoma verslininkų asociacijų atžvilgiu.
Dar daugiau, mes čia galime pastebėti didelį skirtumą tarp privačių asociacijų ir vyriausybės finansavimo. Privačių asociacijų finansavimas yra savanoriškas, kai mokestis pagrindžiamas gautu pelnu. Pelnas atsispindi nuomos mokestyje, kurį nuomininkai pasiruošę sumokėti.
Vyriausybės finansavimas reiškia priverstinį finansavimą pagal mokamąjį pajėgumą, o tai reiškia vyriausybės gebėjimus išgauti. Pajamų, apyvartos ir pridėtinės vertės mokesčiai neturi jokio tiesioginio ryšio su bet kokiu pelnu ar nauda.
Vyriausybės galėtų veikti daugiau kaip privačios organizacijos, jeigu jos kada nors finansavo savo paslaugas pagal pelno principą. Kadangi žemės kaina atspindi gautą pelną, žemės vertės mokestis bent jau atlygintų žemės vertę, sukurtą viešųjų gėrybių, ir be papildomos mokesčių naštos kapitalo ir darbo atžvilgiu. Kadangi žemė yra ribotos pasiūlos ir neturi gamybos išlaidų, žemės verte pagrįsti mokesčiai nesukelia produktyvumui jokių nuostolių.
Tačiau skirtingai nuo ekonomistų klasikų, tokių kaip Adam Smith ir David Ricardo, ekonomistai nomenklatūrininkai ignoruoja svarbų žemės vaidmenį šalies ūkyje. Jie tvirtina, kad žemės nuoma yra labai maža bendrojo vidaus produkto dalis. Kodėl gi jie taip sako? Todėl, kad nacionalinės pajamų ataskaitos taip teigia. Kas skaičiuoja BVP? Vyriausybė. Taigi mes turime netinkamą, nomenklatūrininkų doktriną, pagrįstą neteisingais ir klaidinančiais vyriausybės duomenis! Apmulkinti net laisvos rinkos ekonomistai!
Deja, sovietinei imperijai priklausiusios Baltijos valstybės ir kitos šalys priėmė niekam tikusias ir jokių funkcijų negalinčias atlikti vakarietiškas pajamų, apyvartos, pridėtinės vertės mokesčių ir įmonių apmokestinimo sistemas. Tai apribojo Lietuvos ir kitų silpnai išsivysčiusias valstybių ekonomikos suklestėjimą. Nomenklatūrininkų biudžetinės machinacijos paralyžiavo ir suvaržė Rusijos ir kai kurių kitų buvusių sovietinių respublikų ekonomiką.
Trumpai galiu paminėti dar ir kitus nomenklatūrinės ekonomikos pavyzdžius.
Daugelis žemės ūkio ekonomistų teigia, kad tam tikras vyriausybės kišimasis yra naudingas, o ypač parama tiriamiesiems darbams, vyriausybės teikiamam finansiniam kreditui, apsaugai nuo kainų svyravimų, vyriausybės draudimui nuo žalos derliui, eksporto subsidijoms, pagalbai smulkiems ūkininkams, dirbamosios žemės apsaugai nuo miestų plėtros ir žemės ūkio korporacijoms.
Nomenklatūrininkai aplinkosaugos ekonomistai mano, kad valdymo ir kontrolės politika yra veiksminga saugojant laukines rūšis, įskaitant draudimus dramblio kaulo dirbiniams, taip pat steigiant vyriausybinius draustinius, kurie atsiriboja nuo bet kokios žmonių veiklos. Pilno spektro aplinkosaugos ekonomika pripažintų naudą iš turtinių teisių į fauną ir florą, pavyzdžiui, dramblius, taip pat ekonominio skatinimo naudą, pavyzdžiui, iš turizmo gaunamas pajamas vietiniams gyventojams.
Transporto ekonomikoje vyrauja etatizmo prielaida, teigianti, kad autostrados, oro uostai, tiltai ir miesto tranzitas turi būti vyriausybės veikla ir kad vyriausybė turi teikti subsidijas geležinkelių ir kitoms transporto paslaugoms, o taip pat transporto tiriamiesiems darbams.
Aš manau, kad laisvoji rinka visada buvo įmanoma ir optimali, o naujos technologijos pagrindžia mūsų argumentus dėl ekonominės laisvės, tai lemia padidėjusį privačios įmonės efektyvumą, tuo pat metu vyriausybė tampa ne tokia veiksminga, nes ekonomika tampa vis labiau kompleksinė.
Nomenklatūrizmas išplito politiniuose moksluose, peržengdamas ekonomikos ribas. Visuomenės pasirinkimo sritis ekonomikoje pastebi, kad politinės paskatos nulemia privilegijas ir subsidijas vaikantis tam tikrų interesų, kurie duoda didelį pelną, įtraukiant nelabai suinteresuotus balsuotojus ir siekiant daugiau sužinoti, kad atsispirtų ir nepasiduotų išnaudojimui. Tačiau pats visuomenės pasirinkimas iš dalies turėjo nomenklatūrininkams būdingų bruožų tyrinėjant tas problemas, kurios egzistuoja dabartinėse centralizuotose, masinio balsavimo būdu išrinktose vyriausybėse.
Pilno spektro visuomenės pasirinkimo teorija numatytų „priešnuodį“ besivaikantiems nuompinigių: perėjimas nuo masinės demokratijos prie balsavimo tik mažose grupėse. Lygiai taip, kaip žmogaus kūne statybinės medžiagos yra ląstelės, vyriausybės „kūną“ geriausiai padalyti į mažas vietos „ląsteles“. Valdžia tekėtų iš apačios į viršų, iš aplinkinių ląstelių – į miestus, po to – į provincijas ir, galiausiai, į šalies arba kontinentinį įstatymų leidybos organą. Todėl laisvosios rinkos ekonomika privalo pripažinti politinį pagrindą, kuriuo remiantis laisvoji rinka gali funkcionuoti. Laisvosios rinkos palaikymas ir gynimas masinės demokratijos sąlygomis, kurioms esant ji negali veikti, yra akivaizdus prieštaravimas.
Buvusios sovietų imperijos ekonomika atsirado iš totalitarinio nomenklatūrizmo ir dabar kopijuoja maišytas Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos ekonomikas. Tai buvo didelis žingsnis laisvės link.
Tačiau ir toliau einant laisvės keliu, mums reikia atsisakyti nomenklatūrizmo, kurio metodai vis dar dėstomi ir taikomi ekonomikos, etikos ir politinės teorijos srityse. Mes turime siekti pilnutinio supratimo. Žemiau nurodome elementus, kurie lems mūsų laisvę:
1. Etikos filosofijoje – bendrų etikos principų, nustatančių rinkos reikšmę, suvokimas.
2. Valdymo teorijoje – radikalios decentralizuotos demokratijos visuomenės pasirinkimo analizė.
3. Ekonomikoje – pripažinimas, kad per viešąsias paslaugas būtų surenkamas žemės nuomos mokestis ir kad privatus verslas galėtų naudotis šiuo nuomos mokesčiu finansuojant viešąsias gėrybes ir taip eliminuoti apmokestinimo pateisinimą.
Lietuviai ir jų kaimynai aklai nukopijavo ne tik vakarietiškas etatizmo institucijas, bet ir vakarietišką nomenklatūrinę ekonomiką. Tačiau tokiose šalyse kaip Lietuva, kur žmonės nukentėjo nuo totalitarinio, iš išorės jėga primesto nomenklatūrizmo, mažiau pastebimas vakarietiškas nomenklatūrizmas gali būti visai pripažintas ir vertinamas. Taigi, mano nuomone, šis libertarų forumas čia, Lietuvoje, yra mums suteikta puiki galimybė pakeisti ne tik šio regiono ekonomiką, bet ir išlaisvinti pačią ekonomiką iš nomenklatūrizmo nagų.
2003-07-20 „Laisvoji rinka” 2003 Nr. 2
Liepos 6-10 d. Vilniuje vyko pasaulio libertarų forumas. Vienas iš jo pranešėjų buvo Santa Klaros universiteto (Kalifornija, JAV) ekonomikos profesorius Fred E. Foldvary. 1992-1993 m. jis dėstė ekonomiką Latvijoje, o 1995 m. buvo apdovanotas tarptautiniu Antony Fisher apdovanojimu. Fred E. Foldvary yra knygų „The Soul of Liberty“, „Beyond Neoclassical Economics“, „Public Goods and Private Communities“ ir kitų autorius. Jis taip pat dirba vyresniuoju redaktoriumi internetiniame leidinyje „The Progress Report“ (www.progress.org). Forume profesorius Foldvary kalbėjo apie nomenklatūrinę ekonomiką. Jo pranešimą pristatome „Laisvosios rinkos“ prenumeratoriams.
