Mane trikdo vienas dalykas: politikos teoretikai, žvelgiantys į ekonomikos problemas vien gamintojo požiūriu, prieina prie šių dviejų išvadų:
„Valdžia turi įstatymu priversti vartotojus daryti tai, kas naudinga šalies pramonei”.
„Valdžia turi įstatymu priversti užsienio vartotojus daryti tai, kas naudinga šalies pramonei”.
Pirmoji politika vadinama protekcionizmu; antroji – rinkos atvėrimu mūsų gaminiams. Prielaida, kuria abi jos remiasi, vadinama prekybos balansu:
„Tauta nuskursta, kai ji importuoja, ir praturtėja, kai ji eksportuoja”.
Juk jeigu kiekvienas pirkinys iš užsienio yra duoklės atidavimas ir nacionalinis nuostolis, tai visiškai natūralu apriboti ar net uždrausti importą.
Ir jeigu kiekvienas pardavimas užsieniui yra duoklės išgavimas ir nacionalinis pelnas, tai visiškai natūralu atverti rinkas mūsų gaminiams, net ir jėga.
Vadinasi, protekcionistinė sistema ir kolonijinė sistema tėra tos pačios teorijos du aspektai. Neleisti mūsų piliečiams pirkti iš užsieniečių ir versti užsieniečius pirkti iš mūsų piliečių tėra du to paties principo padariniai.
Taigi neįmanoma nepripažinti, kad pagal šią teoriją – jeigu ji teisinga – šalies gerovę lemia monopolijos, arba vidaus plėšikavimas, ir užkariavimai, arba plėšikavimas užsieny.
Štai užeinu į vieną iš sodybų, prigludusių prie Pirėnų Prancūzijos pusėje. Šeimos galva už savo darbą gauna tik menką atlyginimą. Jo pusnuogiai vaikai dreba nuo šalto šiaurės vėjo; ugnis židiny užgesus, ir nieko nėra ant stalo. Tuo tarpu kitoje kalnų pusėje yra vilnos, malkų ir kviečių; bet visos šios gėrybės uždraustos vargšo padienio darbininko šeimai, nes kita kalnų pusė – ne Prancūzijoj. Užsieninės eglės nešildys namų židinio; piemens vaikai nepažins Biskajos mėšlino skonio; ir Navaros vilna niekad nešildys sustirusių jų rankų ir kojų. Visa tai – mums sakoma – šalies gerovės labui. Puiku. Bet tada reikia sutikti, kad šiuo atveju šalies gerovė prieštarauja teisingumui.
Varžyti vartotojus įstatymais ir apriboti juos vietos pramonės gaminiais – tai kėsintis į jų laisvę uždraudžiant jiems mainus – veiksmus, kurie niekaip neprieštarauja moralei; trumpai tariant, tai elgtis su jais neteisingai.
Tačiau mums sakoma, kad tai būtina gamybai palaikyti ir tam, kad šalies klestėjimas būtų apsaugotas nuo mirtino smūgio.
Tokiu būdu protekcionistinės mokyklos autoriai prieina prie liūdnos išvados, kad teisingumas ir šalies gerovė yra visiškai nesuderinami dalykai.
Kita vertus, jeigu visoms tautoms naudinga parduoti, bet ne pirkti, tai agresyvių veiksmų ir atoveiksmių kaita yra natūrali jų santykių būklė; nes juk kiekviena turi stengtis savo gaminius primesti visoms ir visos turi bandyti atmesti kiekvienos kitos gaminius.
Juk iš tikrųjų pardavimas implikuoja pirkimą; taigi jeigu, anot šios teorijos, parduoti yra pelninga, o pirkti nuostolinga, tai kiekvienas tarptautinis sandėris suteikia naudos vienai šaliai padarydamas žalos kitai.
Kita vertus, žmonės juk negali atsispirti tam, kas jiems naudinga; ir jie taip pat instinktyviai priešinasi tam, kas daro žalą. Vadinasi, turime neišvengiamai daryti išvadą, kad kiekviena tauta yra natūraliai linkusi į ekspansiją, savo valdų plėtimą ir ne mažiau natūraliai linkusi priešintis savo valdų siaurinimui, ir kad abi šios tendencijos vienodai žalingos visoms kitoms tautoms; arba, kitaip sakant, kad antagonizmas ir karas yra natūrali žmonių bendrijos būklė.
Taigi teorija, kurią aptariu, gali būti glaustai išreikšta dviem aksiomom:
Šalies gerovė nesuderinama su teisingumu šalyje.
Šalies gerovė nesuderinama su taika tarp šalių.
Mane stebina ir stulbina tai, kad politikos teoretikas ar valstybės veikėjas, nuoširdžiai išpažįstantis ir skelbiantis ekonominę doktriną, kurios principai taip smarkiai kertasi su kitais neginčytinais principais, sugeba išlaikyti nesudrumstą dvasios ramybę.
Jeigu mane ekonomikos mokslo studijos atvestų prie tokių išvadų, kurios neleidžia aiškiai suvokti, kad laisvė, visų gerovė, teisingumas ir taika yra ne tik suderinami, bet vienas nuo kito priklausomi dalykai arba, kitaip pasakius, tapatūs dalykai, – tai trokščiau užmiršti viską, ką žinojau; ir savęs klausčiau:
„Kaip galėjo Dievas panorėti, kad žmonės įgytų turtą tik per neteisybę ir karą? Kaip Jis galėjo panorėti, kad jie išsižadėtų karo ir neteisingumo tik savo gerovės sąskaita? Ar kartais šis mokslas manęs neklaidina, jeigu reikalauja pripažinti pasibaisėtiną šventvagystę, kylančią iš šios dilemos? Kaip galiu ryžtis imtis atsakomybės darydamas tokį supratimą ištisos tautos įstatymu pagrindu? Jeigu daugybė garsių mokslininkų, pašventusių šiam mokslui visą savo gyvenimą, padarė iš jo kur kas labiau priimtinas išvadas; jeigu jie teigia, kad laisvė ir visų gerovė puikiai suderinami su taika ir teisingumu; kad visi šie didieji principai harmoningai ir lygiagrečiai egzistuoja ir egzistuos per visą amžinybę niekada nesueidami į konfliktą, tai argi jie nesiremia prielaida, kuri kyla iš visko, ką žinome apie Dievo gerumą ir išmintį, pasireiškiančią tobula ir aukščiausia fizinio pasaulio harmonija? Ir aš, šios prielaidos ir tokios gausybės svarių argumentų akivaizdoje, paviršutiniškai dalyką pažinęs, dabar turiu patikėti, kad tas pats Dievas manė esant tinkamą įvesti antagonizmą ir netvarką į moralios Visatos dėsnius? Ne! Prieš darydamas išvadą, kad socialinės tvarkos principai vienas kitam prieštarauja, vienas kitą neutralizuoja ir yra anarchinis, amžinas ir nesuderinamas prieštaravimas; prieš primesdamas savo tėvynainiams bedievišką sistemą, prie kurios atvedė mano mąstymas, aš iš naujo pergalvosiu kiekvieną įrodymo žingsnį ir įsitikinsiu, ar jame nėra kokios nors grandies, kur padariau klaidą”.
Ir jeigu be jokio išankstinio nusistatymo jį ištyręs ir pakartojęs jį dešimtį kartų, visuomet prieičiau prie siaubingos išvados, kad tenka rinktis tarp materialios gerovės ir moralinio gėrio, tai taip nusivilčiau, jog atmesčiau šį mokslą, palaidočiau save savanoriškame nežinojime ir atsisakyčiau dalyvauti bet kokiuose viešuose reikaluose, palikdamas kitokio būdo žmonėms šio skausmingo pasirinkimo naštą ir atsakomybę.
2007-03-13
Vertė Kęstutis Rastenis, „Savininkas“, 1993 04 27 – 05 10
