Reiktų pagaliau uždaryti tą restoraną, savininkams gerokai pasibylinėti, kreiptis į Konstitucinį teismą ir išprovokuoti keletą mokslinių straipsnių analizuojančių, kaip sutarti viename name esančiai kavinei ir gyventojui. Problema išties generalinė, todėl, kalbant su gera doze ironijos, paaukoti vieną restoraną šiam reikalui, manau, yra beveik pagrįstas viešasis interesas. Bent iš dalies siekdamas spręsti šią situaciją Seimas suteikė teisę savivaldybėms atsižvelgus į gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, bei policijos komisariatų nuomonę riboti konkrečių alkoholio pardavimo vietų darbo laiką.
Nė karto nesilankiau „Cozy“, todėl nieko negaliu pasakyti nei apie puikią atmosferą ar iš virtuvės virstančius garus ar sienas drebinančią muziką. Tačiau kylanti problema bei jos sprendimo būdai svarbūs ne tik šiam konkrečiam restoranui, bet visiems žmonėms, na tiksliau visiems, kurie turi kaimynų arba patys yra kaimynai. Kaimynystės ir jos ekonominių santykių tyrinėjimai ekonomistui Ronald Coase’ui uždirbo Nobelio premiją. Savivaldybės pratinasi naudotis nauja ribojimo galimybe, todėl reiktų šiek tiek atsitraukti ir pažvelgti plačiau, juk nesinori per greitai pripažinti, kad kiekvienas baras turi veikti tik tiek, kiek neprieštarauja bet kuris kaimynas ar policijos komisariatas.
Yra du pagrindiniai būdai, kaip derinti kaimynų interesus. Pirmasis, kaimynų veikla turi atitikti valstybės nustatytus reikalavimus, higienos, triukšmo, ar kitas normas. Tada kaimynai laikomi patenkintais ir praranda teisę skųstis dėl reikalavimus atitinkančių trukdžių. Antrasis būdas – kaimynų veikla turi atitikti teisėtus kitų kaimynų norus t.y. kaimynai turi rasti bendrą sutarimą dėl veiklos ir poveikio, kurį vieni kitiems leidžia.
Pirmasis būdas populiarus šiandienos Lietuvoje bei kontinentinėje teisės tradicijoje. Įvairūs teisės aktai nustato per kiek metrų nuo sklypo turi būti atitrauktas pastatas, kokie pastatai gali būti arčiau nei 3 metrai, koks garsas gali būti kaimyno išleidžiamas nuo 6 iki 24 valandos ir koks jis turėtų būti nakties laiku. Tokia sistema pranaši, nes suteikia aiškumo, nustato detalias ribas, tobulai veikiantis jos administravimas mažina susitarimo ir ginčų nagrinėjimo sąnaudas, tačiau ji turi ir trūkumų: normos, koks triukšmas ar kvapas toleruotinas, nėra universalios, tačiau teisės aktais jos įtvirtinamos pagal vieną kurpalių, tokia tvarka mažina motyvacija tartis su kaimynais ir riboti realiai nepageidaujamą poveikį, o administravimo sistema neveikia tobulai.
Antrasis būdas – kaimynų susitarimas – turi ilgą taikymo istoriją, nes šiandienio masto valstybiniai apribojimai išoriniam poveikiui prasidėjo tik 19 amžiaus pabaigoje industrinei revoliucijai įsisiūbavus, kai į miestus patraukusi pramonė pridarė netikėtos apimties rūpesčių. Kaimynų nepasitenkinimą keliančius teršalus kvapų, triukšmo ar garų pavidalu skleidžiantys verslai miestuose egzistuoja nuo neatmenamų laikų apie tai byloje Vilniaus ir kitų miestų gatvių pavadinimai. Gatvės, vadinamos odininkų, odminių ar odos dažytojų vardais, įprastos Europos senamiesčiuose, nors odos verslas – dažymas, rauginimas – nepavydėtinai smirdantis užsiėmimas. Nors ir žinoma, kad švarus oras anksčiau nebuvo laikomas tokia vertybe, kaip šiandien, atviro karo tarp odininkų ir gyventojų nebuvimas sako, kad susitarimas buvo. Kaip ir buvo susitarimas su užeigomis, karčemomis ir kitomis triukšmą ir girtus žmones gaminančiomis įstaigomis.
Susitarimo su kaimynais privalumas – realus dėmesys konkretaus trikdymo ir poreikio įvertinimui bei lankstumas užtikrinantis efektyviausią žemės išteklių panaudojimą. Nors
Ir pirmajai ir antrajai sistemai yra aktualus „kas pirmesnis, tas geresnis“ principas, šioje situacijoje reiškiantis, kad vėliau atėję kaimynai turi taikytis prie taršos šaltinio. Į plynę pabėgusi gamykla, neturi derintis prie greta kylančio gyvenamojo namo ar vaikų darželio. Centralizuota sistema nuo to saugo nesuplanuodama greta tokių sklypų ir nustatydama sanitarines zonas. Privačių susitarimų atveju, teismai saugo nuo reketuotojų, kurie pigiau pasistatę ar nusipirkę butą šalia taršos šaltinio imasi dar kompensuotis žalą.
Grįžkime prie aptariamos kavinės situacijos. „Cozy” teigia, kad pastaruoju metu tik ir įrenginėja visas technines priemones tam, kad atitiktų formalius reikalavimus, tai pripažįsta ir kontroliuojančios institucijos. Formalių kabliukų nebėra, tačiau čia ir atsiveria centralizuotos sistemos trūkumas – kaimynai vis tiek lieka nepatenkinti. Tada politikai žengia rinkėjams patrauklų žingsnį ir faktiškai įpareigoja „Cozy“ susitarti su gyventojais – „jei gyventojai neprieštaraus kavinė galės veikti“.
Šiandienos sąlygomis tai titaniška užduotis. Nors susitarimas su kaimynais ir turi būti pagrindinis santarvės planuojant teritorijas šaltinis, tačiau dėl keleto aplinkybių šiandieninė situacija ne apie tai.
Pirmiausia todėl, kad nėra aišku su kuo reikia tartis – Seimas suteikė savivaldybėms teisę sprendžiant dėl prekybos alkoholiu laiko ribojimo atsižvelgti į „gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus”. Taigi susitarti reikėtų su neapibrėžtu kaimynų ratu. Tikrasis susitarimas turėtų apsiriboti tik kaimynais, kuriuos fiziškai veikia restorano buvimas. Antra, ignoruojamas „kas pirmesnis, tas geresnis principas”. Kavinė, kurioje vartojamas alkoholis toje vietoje veikia nuo 1976, naujai įsigiję butus savininkai neabejotinai įvertino kavinės buvimą, kaip trūkumą ramiam miegui ir pasinaudojo tuo derantis dėl kainos. Trečia, ir tikriausiai svarbiausia, nėra susitarimų su kaimynais tradicijos ir susitarimų tinklo. Tai reikštų, jog susitarimą dėl veiklos reikia pasiekti tik vienam subjektui, kai kitos susitarimo šalys jokių apsunkinimų neturi.
Taigi situacija sudėtinga, ir ne savivaldybės turi visų sprendimų raktus. Geras sprendimas būtų ir nepadaryti nieko blogo, o veikiant atsižvelgti minėtus principus. Pirmiausia, atskirti kaimynus turinčius tikrąjį interesą, t.y. tuos, kurių gyvenimą šalia veikia kvapai, garsai ir kiti jiems nepriimti fiziniai dalykai. Antra, įvertinti, jog su dalimi sukeliamo nepatogumo gyventojai jau susitaikė pradėdami gyventi restorano pašonėje. O su likusiais reikia susitarti, atvirai tariant, sumokėti jiems, pasiūlyti ilgalaikes nuolaidas maitinimuisi, įsirengti vėdinimo, slopinimo ar kitas poveikį mainančias technologijas. Neišgalint susitarti teismas galėtų įvertinti ar ne viena iš šalių neprašo daugiau nei patiria žalos. Tik įtvirtinus, jog kaimynai, kurie turi realų interesą gali, ieškoti kompensacijos arba riboti veiklą, gali pradėti veikti prognozuojama ir efektyvi žalos atlyginimo sistema. Ji neveikia, kol į žalą gali pretenduoti bet kas, ir tuo yra naudojamasi. Savivaldybės turi šansą – ne pataikauti rinkėjams ir suteikti teisę neleisti tiems, kuriems užkliuvo, o padėti pagrindus tikriems kaimynų susitarimams – pradėti formuoti tradiciją, kuri išvaduotų valdžią nuo sudėtingų sprendimų, o žmones nuo nepakeliamų garsų ir kvapų.
