Tarp ekonomistų ir filosofų egzistuoja šie du labiausiai paplitę teiginiai apie saugumą:
Pirmas, saugumą, teisėsaugą, užtikrinti privalo valstybė, ir tai yra pagrindinė valstybės funkcija. Čia saugumas suprantamas plačiąja prasme, kuri yra įtvirtinta JAV Nepriklausomybės deklaracijoje, kaip gyvybės ir nuosavybės apsauga nuo vidaus ir išorės agresijos. Pagal bendrai priimtą terminologiją, valstybė apibrėžiama kaip teritorinė monopolija užtikrinanti teisėsaugą ir kaip tokia yra galutinė sprendimų priėmėja ir įstatymo vykdytoja konfliktų atveju.
Antras, vartotojo požiūriu visos monopolijos yra blogos. Čia monopolija suprantama klasikine prasme kaip išskirtinė privilegija, suteikta vieninteliam prekės ar paslaugos gamintojui, t.y. kaip laisvo įėjimo į kurią nors gamybos sritį nebuvimas. Kitais žodžiais tariant, tik vienas atstovas A gali gaminti tam tikrą produktą x. Tokia monopolija bloga vartotojams, nes monopolistas yra apsaugotas, kad potencialūs nauji rinkos žaidėjai nepatektų į jo monopolinę gamybos sritį, todėl produkto x kaina bus aukštesnė, o kokybė prastesnė, nei tai būtų priešingu atveju.
Ekonomistai ir filosofai retai kada suka galvą dėl to, kad šie du teiginiai yra nesuderinami, o jei ir susirūpina, tai paprastai pirmenybę atiduoda pirmajam, o ne antrajam teiginiui.
Iš tiesų, pirmasis teiginys – kad valstybė privalo užtikrinti saugumą – yra tapęs dogma ir tabu.
Tačiau egzistuoja tvirtų, neginčytinų argumentų ir gausybė empirinių ir istorinių įrodymų, kad būtent pirmasis teiginys yra klaidingas ir būtent jį reikėtų atmesti.
Situacija iš tiesų stebina. Minėtos dogmos gynėjai nepateikia jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti. Dar blogiau – jų nuomonei pagrindimo trūksta net labiau nei bet kuriam monopolijos gynėjui, nes valstybė nėra tokia pati monopolija kaip visos kitos, tarkim, pieno ar automobilių gamybos monopolija, teikianti prastos kokybės produktus už aukštą kainą. Valstybė kitų veikėjų tarpe yra unikali tuo, kad gamina ne tik gėrybes, bet ir blogybes. Tiesa ta, kad ji turi gaminti blogybes, kad galėtų pagaminti kažką, kas būtų laikoma gėrybe.
Taigi, valstybė yra galutinė teisėja kiekvieno konflikto atveju, įskaitant ir tuos konfliktus, kurie susiję su ja pačia. Vadinasi, užuot išvengęs konfliktų ir juos sprendęs, monopolistas, turintis galutinio sprendimo teisę, išprovokuos konfliktą tam, kad galėtų jį išspęsti savo naudai. Tai reiškia, kad jeigu mes turime galimybę tik kreiptis į valstybę dėl teisingumo, teisingumas bus iškraipytas valstybės naudai, nepaisant konstitucijų ir aukščiausiųjų teismų. Šios konstitucijos ir aukščiausieji teismai iš tikrųjų yra valstybės konstitucijos ir teismai, ir kad ir kokius valstybės veiksmų apribojimus jie suras, tai visada spręs tos pačios institucijos atstovai. Galima spėti, kad nuosavybės ir apsaugos apibrėžimas bus nuolat kaitaliojamas, o jurisdikcijos ribos bus plečiamos valstybės naudai. Amžino ir nekintamo įstatymo, kuris yra atrandamas, idėja išnyks, o ją pakeis įstatymo kaip įstatymų leidybos, valstybės sukurto įstatymo, idėja.
Dar daugiau, valstybė yra mokesčių monopolistė, todėl tie, kurie mokesčius gauna – valstybės aparato darbuotojai, mokesčius laiko geru dalyku, o tie, kurie juos moka, mokesčių mokėjimą laiko blogybe, nusavinimu. Kaip iš mokesčių finansuojamas gyvybę ir nuosavybę ginantis atstovas, pati valstybės institucija yra ne kas kita kaip terminų priešprieša. Ji yra nusavinanti nuosavybės gynėja, „gaminanti“ vis daugiau mokesčių ir vis mažiau apsaugos. Iš tiesų, jei valstybė apribotų savo veiklą tik iki piliečių nuosavybės apsaugos, iškiltų kitas klausimas – kiek tos apsaugos reikia gaminti. Kaip ir kiekvienas, skatinamas asmeninio intereso ir galėjimo dirbti neefektyviai, tačiau turintis unikalią galią apmokestinti, valstybės atstovas visada sieks maksimizuoti išlaidas apsaugai – ir beveik visas tautos turtas įmanomai gali būti suvartotas padengti išlaidas apsaugai – ir tuo pačiu sieks minimizuoti apsaugos gamybą. Galinčiam išleisti kuo daugiau pinigų ir turinčiam kuo mažiau dirbti nuo to bus tik geriau!
Taigi paskatos, slypinčios valstybės institucijoje, nėra gyvybės ir nuosavybės apsaugos receptas, o kelias į žiaurų elgesį, priespaudą ir išnaudojimą.
Būtent tą iliustruoja Jungtinių Amerikos valstijų istorija. Pakalbėkim apie švytintį apsaugančios valstybės pavyzdį – Jungtines Amerikos Valstijas – stebuklų šalį, kurią žmonės visame pasaulyje turėtų kopijuoti.
Pasak oficialių mūsų valstybės valdytojų ir jų intelektualių asmens sargybinių pranešimų, esame geriau apsaugoti ir saugesni nei kada nors anksčiau. Esame tariamai apsaugoti nuo visuotinio atšilimo ir atšalimo, nuo gyvūnijos ir augalijos išnykimo, nuo vyrų ir žmonų, tėvų ir darbdavių prievartos, nuo skurdo, ligų, nelaimių, neišmanymo, prietarų, rasizmo, seksizmo, homofobijos ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų visuomenės priešų ir pavojų.
Tačiau realybė yra stulbinamai kitokia.
Siekdami suteikti mums visą šią „apsaugą“, valstybės valdytojai metai iš metų nusavina daugiau nei 40 proc. privačių gamintojų pajamų (apie 15 000 JAV dolerių žmogui), su kuo palyginti net ekonominė vergų ir baudžiauninkų našta atrodo nuosaiki. Valstybės skola ir įsipareigojimai augo nenutrūkstamai (nepadengti įsipareigojimai šiuo metu siekia 80 trilijonų JAV dolerių, arba 6 kartus daugiau nei bendrasis nacionalinis produktas), taigi išaugo poreikis ateities nusavinimams. Dėl popierinių valstybės pinigų, pakeitusių auksą, finansinis nestabilumas padidėjo drastiškai, o mes ir toliau esame apiplėšinėjami dėl nuvertėjančios valiutos.
Kiekvieną detalę apie privatų gyvenimą, nuosavybę, prekybą ir sutartis reguliuoja kasdien augantys įstatymų kalnai (vien Federalinių reguliavimų kodekso indeksą sudaro apie 800 puslapių), ir visa tai sukūrė nuolatinį teisinį netikrumą ir moralinį pavojų. Palaipsniui mums buvo atimta teisė neįsileisti kitų asmenų į savo nuosavybę, kuri natūraliai yra numanoma pačioje privačios nuosavybės sąvokoje. Būdami pardavėjais, mes negalime kam norime parduoti, o būdami pirkėjais – iš ko norime pirkti. Kaip asociacijų nariams mums neleidžiama priimti bet kokius ribojimus numatančius susitarimus, kurie, mūsų manymu, būtų abipusiškai naudingi. Kaip amerikiečiai privalome priimti imigrantus savo kaimynais, kurių nenorime. Kaip mokytojai negalime atsisakyti blogai besielgiančių mokinių. Kaip darbdaviai negalime atleisti nekompetentingų ar žalą darančių darbuotojų. Kaip nuomotojai esame priversti taikstytis su netinkamais nuomininkais. Kaip bankininkams ir draudėjams mums neleidžia vengti blogos rizikos. Kaip restoranų ir barų savininkai privalome aptarnauti nepageidaujamus klientus ir negalime tinkamai aptarnauti pageidaujamų. Kaip privačių asociacijų nariai esame priversti įsileisti tokius narius ir atlikti veiksmus, kurie prieštarauja mūsų vidinėms taisyklėms ir mūsų nusistatytiems apribojimams.
Dar daugiau, valstybei nuolat besistengiant nuginkluoti savo piliečius ir taip atimti iš jų visas savigynos priemones, nusikaltimų skaičius palaipsniui augo, nepaisant nuolat didėjančių biudžeto asignavimų. Kita vertus, vardan vadinamojo karo su narkotikais kaip rimtus nusikaltėlius valstybė kasmet suima virš milijono įstatymo pažeidėjų, kurių nusikaltimai neturi aukų, ir dažnai konfiskuoja kaltinamojo priemones, skirtas apsiginti nuo tokių kaltinimų, dar prieš prasidedant teismo procesui. Be to, karas su narkotikais suteikė galimybę valstybei sunaikinti praktiškai bet kokį finansinį privatumą ir bankų slaptumą.
Vardan patriotizmo ir šalies saugumo valstybė dabar gali klausytis mūsų telefoninių pokalbių ir skaityti elektroninį paštą.
Maisto ir vaistų tarnyba, delsdama ar net drausdama laiku teikti informaciją apie medikamentus, ligoniams sukelia neapsakomo skausmo ir kančių.
Būsto ir urbanistinės plėtros departamentui puikiai sekasi atvesti nusikaltimus į anksčiau buvusius saugius gyvenamuosius rajonus, nes socialinis būstas kuriamas homogeniškuose viduriniosios klasės gyvenamuosiuose rajonuose.
Blogai, nekompetetingai ir neefektyviai teikdama visas vadinamąsias viešąsias gėrybes ir komunalines paslaugas, valstybė prisideda prie gaisrų, potvynių ir kitų natūralių ar žmogaus sukeltų nelaimių, o su uraganu Katrina susiję įvykiai tą neseniai pademonstravo. Laiku nebuvo evakuoti žmonės, nors laiko ir transporto priemonių tam visiškai užteko. Vandens ir elektros trūko savaites. Teisėtvarkos veiksmai Superdomo prieigose ir už jų visiškai sužlugo. Didžiuliai policijos būriai dezertyravo, o plėšikavimas nesuvaldomai plito net ir dalyvaujant miesto policijai. Privačias pagalbos pastangas varžė Federalinės nepaprastųjų situacijų koordinavimo agentūros pareigūnai.
Trumpai tariant, kuo labiau valstybė didino išlaidas socialinei apsaugai ir viešajam saugumui, tuo labiau buvo ardomos mūsų teisės į privačią nuosavybę, tuo labiau mūsų nuosavybė buvo nusavinama, konfiskuojama, sunaikinama ar nuvertėjo, ir tuo labiau iš mūsų buvo atimami bet kokio saugumo pagrindai – ekonominė nepriklausomybė, finansinis pajėgumas ir asmeninis turtas.
Visų JAV prezidentų ir beveik visų Kongreso narių kelią žymi šimtų tūkstančių bevardžių aukų asmeniniai ekonominiai žlugimai, finansiniai bankrotai, nuskurdinimai, neviltis, sunkus darbas ir nusivylimai.
Tačiau tai dar ne viskas. Valstybės pareiga – saugoti mus nuo išorės priešų ir pavojų. Iš tikrųjų, analitikai apskaičiavo, kad metinis JAV gynybos biudžetas sudaro 750 milijardų JAV dolerių, arba 3000 JAV dolerių žmogui.
Įdomu tai, kad JAV išorės sienoms dar niekada nebuvo kilęs rimtas pavojus. Tiesą pasakius, grėsmė sienoms buvo kilusi tik kartą per Pietų nepriklausomybės karą 1861-1865 metais, o tuo metu šiaurinių Amerikos valstijų valdžia unikaliai pasižymėjo tuo, kad paskelbė karą didžiajai daliai savo populiacijos ir nepelnytai išžudė šimtus tūkstančių (600 000) savo pačios piliečių.
Vis kiti JAV kariniai žygiai buvo iš esmės agresyvūs ir imperialistiniai. Nors JAV nebuvo jokio reikalo kištis į Pirmąjį pasaulinį karą, jos dalyvavimas suvaidino lemiamą vaidmenį atvedant komunizmą į Rusiją, fašizmą į Italiją, nacionalsocializmą į Vokietiją, parengiant dirvą Antrajam pasauliniam karui, paverčiant daugelį Centrinės ir Rytų Europos šalių komunistinėmis – tai smarkiai prisidėjo prie to, jog XX a. tapo socializmo amžiumi ir vienu iš kruviniausių amžių žmonijos istorijoje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mums tampant bejėgiškesniais, labiau nuskurdintais, gąsdinamais ir nesaugiais, JAV valdžia darėsi kaskart begėdiškesnė ir agresyvesnė. Vardan nacionalinio saugumo ji gina mus daugiausia už JAV ribų, apsiginklavusi milžinišku kiekiu agresijos ir masinio naikinimo ginklų nuo vis naujų Hitlerių ir įtariamų jiems prijaučiančiųjų.
Ar šiandien mes esame labiau apsaugoti nuo išorės grėsmių? Tuo tenka stipriai suabejoti. Kišimosi politika gimdo nepatikimus draugus. Iš tiesų ji gimdo priešus ir nedraugus visame žemės rutulyje. Ir 2001 m. rugsėjo 11-iosios įvykiai yra labai pamokantys. Nors valstybė turi apsaugoti mus nuo terorizmo, tačiau koks gi buvo jos vaidmuo teroristinių išpuolių Pasaulio prekybos centre ir Pentagone metu?
Nepaisant didžiulio karinio biudžeto ir pasaulinio šnipų ir informatorių tinklo, JAV valdžia nesugebėjo apsaugoti privačių lėktuvų nuo užgrobimo ir panaudojimo susprogdinant iškilius komercinius ir karinius taikinius. Dar blogiau, valstybė ne tik kad neapsaugojo nuo nelaimės, bet iš tiesų dar ir pati prisidėjo prie šio įvykio tikimybės. Vykdydama intervencinę užsienio politiką (įgyvendindama ekonomines sankcijas, dislokuodama karius daugiau nei 100 pasaulio šalių, negailestingai bombarduodama, remdama despotiškus režimus, palaikydama vieną kurią nors pusę neišsprendžiamuose žemių ar etniniuose ginčuose ir kitaip mėgindama vykdyti politinį ir karinį ištisų pasaulio rajonų valdymą), JAV valdžia suteikė puikią motyvaciją užsienio teroristams ir pavertė JAV pirmuoju jų taikiniu.
Kaip gi galėjo nutikti, kad tik peiliais apsiginklavę asmenys pridarė tokios baisios žalos? Akivaizdu, jog tai tapo įmanoma tik dėl to, kad valdžia uždraudė oro linijų bendrovėms ir pilotams ginti savo nuosavybę ginklu, o tai pavertė visas komercines oro bendroves pažeidžiamas ir neapgintas nuo užgrobėjų. Penkiasdešimt dolerių kainuojantis pistoletas pilotų kabinoje būtų galėjęs atlikti tai, ko nesugebėjo užtikrinti šimtai milijardų dolerių, esančių valstybės rankose. Dar daugiau, galingiausia žemės jėga nesugebėjo apsisaugoti nuo išpuolio prieš savo karinę būstinę, Pentagoną, – argi mums reikia dar daugiau įrodymų apie visišką valstybės kaip sergėtojos nesėkmę!
Ko iš viso to galima pasimokyti ir ką daryti, kad pagerintume saugumą?
Pirma ir svarbiausia, čia sugrioviau mitą, kad valstybės yra efektyvūs gyvybės ir nuosavybės gynėjai. Nėra nieko labiau neteisingo nei šis faktas. Jos yra pavojingiausi mūsų gyvybės ir nuosavybės priešai. Iš kur mes išmokstame šį klaidingą mitą? Valstybinėse mokyklose, kuriose esame priversti praleisti jautriausius įspūdžiams metus ir kurių paskirtis – diegti etatizmo* doktriną. „Be valdžios įsiviešpatautų chaosas“ – visi esate girdėję šią nesąmonę.
Taigi pirmas esminis žingsnis norint atgauti saugumą – atgauti sveiką intelektinę mąstyseną, o tam reikalinga visiška švietimo sistemos privatizacija. Išmeskime valstybę iš švietimo. Tai nebrangu. Žmonės, tokie kaip biurokratai, kurie leidžia kitų, o ne savo pinigus, yra linkę „dosniai“ elgtis su šiais pinigais. Todėl valstybinės (iš mokesčių finansuojamos) mokyklos yra kur kas brangesnės nei privačios. Valstybines mokyklas pakeitus privačiomis, vargingesni žmonės turėtų didžiulės naudos.
Antra, kaip jau minėjau, saugumas yra svarbiausias dalykas finansiniam turtui. Didelis turtas, įvairiai investuotas kapitalas (pagal tipą ir geografinę vietą), kelių namų ir pasų turėjimas, galėjimas naudotis privačiomis transporto priemonėmis – vis šie dalykai suteikia mums saugumo jausmą. Deja, jie dažniausiai prieinami tik turtingesniajam visuomenės sluoksniui, o turėtų būti vis labiau prieinami visiems sluoksniams. Tačiau tai bus įmanoma tik tokiu atveju, jei godus valstybės apetitas mūsų nuosavybei bus sumažintas ir apribotas ir vis daugiau mūsų gamybos rezultatų liks ten, iš kur atsiranda ir kur jų vieta, – būtent mūsų privačiose rankose. Valstybės išlaidos kasmet turėtų mažėti, o privačiai pagaminama turto dalis, liekanti privačiose rankose, – kasmet išaugti.
Trečia, valstybės visada stengėsi nuginkluoti savo piliečius, nes beginklį žmogų lengviau apiplėšti nei apsiginklavusį. Kad atgautumėm savo saugumą, būtina atstatyti teisę į savigyną, o tam būtina leisti nešiotis ginklus. Tik vergams neleidžiama turėti ginklų, o ginklo turėjimas yra laisvo žmogaus požymis. Taip pat laisviems, turintiems ginklą asmenims būtina leisti formuoti savisaugos kariuomenę. Priešingai valstybinei propagandai, kuo daugiau ginklų – tuo mažiau nusikaltimų. Iš tikrųjų, faktas, kad Šveicarijoje veikė decentralizuota savisaugos kariuomenė, tapo svarbia priežastimi, dėl kurios nacistinė Vokietija nenorėjo užpulti Šveicarijos. Aišku, kad naciams galiausiai būtų pavykę okupuoti gerokai mažesnę šalį, tačiau ir pabandymo tą padaryti kaina jiems pasirodė esanti per didelė.
Ketvirta, Europos Bendrija ką tik priėmė griežtus antidiskriminacinius įstatymus – įstatymus, nesuderinamus su privačia nuosavybe, kurios sąvoka apima individo teisę įsileisti ar neįsileisti kitų asmenų į savo privačią teritoriją kada panorėjus ir dėl bet kokių priežasčių, su sąlyga kad tas individas sutinka mokėti kainą už tokią diskriminaciją. Yra be galo svarbu sukritikuoti, pakirsti ar bent jau ignoruoti ar nevykdyti tokių įstatymų. Privačiai apsaugai ir saugumui būtina, kad žmonės laisvai galėtų formuoti išskirtinius susitarimus dėl apsaugos (uždaros bendruomenės). Tokias bendruomenes sudaro gana homogeniški nariai, o tai sumažina sandorių kaštus, saugumo išlaidas, draudimo įmokas ir padidina saugumą apylinkėse dėl didesnės socialinės kontrolės. Tokios bendruomenės leidžia gyventi žmonėms pagal pačių pasirinktą elgesio kodeksą (įskaitant ginčų sprendimo klausimus). Išvarymas iš bendruomenės, kas leidžiama tokiose bendruomenėse, yra viena iš galingiausių priemonių, leidžianti įsivyrauti civilizuotam elgesiui.
Galiausiai turi būti ekonomiškai pagrįsta vizija dėl to, kas galėtų pakeisti valstybės kaip teisėjo ir policininko vaidmenį. Tokia vizija egzistuoja: teisėsauga gali būti užtikrinama sąlyginai mažais kaštais ir žymiai geresnės kokybės nei etatizmo [*] sąlygomis – tai gali atlikti privačios, laisvai finansuojamos draudimo bendrovės (apie tai plačiai kalbama autoriaus knygose „Democracy the God that Failed“ ir „The Myth of National Defence“).
Valstybė savo piliečiams neatlygina nuostolių, jei jai nepavyksta įvykdyti įsipareigojimų apginti mūsų gyvybę ir nuosavybę, tačiau draudimo bendrovės tą įvykdo. Grynai dėl finansinių priežasčių draudimo bendrovės yra suinteresuotos veikti efektyviai nusikaltimų prevencijos srityje, atgaunant vogtus daiktus ir sulaikant nusikaltėlius. Vargu ar reikia minėti pražūtingus duomenis apie mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamų monopolistų veiklą šia linkme.
Mažesnėmis draudimo įmokomis draudimo bendrovės paskatintų gyventojus savigynai įsigyti ginklus, lygiai taip kaip mažinama įmoka, jei klientas savo namuose įdiegia signalizacijos sistemą ar seifą. Valdžios vaidmens čia nėra jokio reikalo aptarinėti.
Valstybė gali perkelti agresijos sukeltas išlaidas ant vargšų mokesčių mokėtojų pečių, ir tai iš prigimties yra agresyvu. Tuo tarpu draudimo bendrovės iš prigimties yra ginamosios organizacijos. Jos nepadengs nuostolių, atsiradusių dėl savo klientų provokuojančio ar agresyvaus elgesio, tačiau reikalaus civilizuoto, ne provokuojančio elgesio, ir tai bus sąlyga apdraudimui.
Draudimo bendrovės neleistų įstatymų. Vietoj to jos siūlytų nekintamas sutartis, kurios galėtų būti keičiamos tik pritariant visoms suinteresuotoms pusėms. Jei kiltų nesutarimų tarp atskirų bendrovių (konfliktų tarp skirtingų bendrovių klientų), draudimo bendrovės galėtų kreiptis į nepriklausomas ir konkuruojančias arbitro agentūras, kurios stengtųsi išspręsti ginčus teisingai visoms pusėms. Priešingu atveju jos nebebūtų samdomos ateityje. Jungtinėse Valstijose gi daroma kitaip: jei iškyla konfliktas tarp piliečio ir valstijos pareigūno, kitos valstijos pareigūnas (teisėjas) sprendžia, kad teisus, o kas ne, – aišku, su iš anksto žinomu sisteminiu šališkumu.
[*] Praktika ar doktrina, pagal kurią centrinei valdžiai atiduodama ekonominio planavimo ir politikos kontrolė (red. past.).
2005-11-04
„Laisvoji rinka” 2005 Nr. 3
Prof. Hansas Hermanas Hoppė yra tarptautinėje bendruomenėje gerai žinomas Austrų ekonomikos mokyklos žinovas ir filosofas libertaras. Jis dėsto ekonomiką Nevados universitete, JAV. Jis taip pat yra ypatingasis Liudviko fon Mizeso instituto ekspertas, žurnalo „Libertarian Studies“ redaktorius. Prof. Hoppė yra aštuonių knygų ir daugiau nei šimto straipsnių, publikuotų knygose ir moksliniuose žurnaluose, autorius. Jis skaito paskaitas ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse. Jo darbai yra išversti į dvidešimtį kalbų.
Teoriniai saugumo užtikrinimo aspektai
Prof. Hansas Hermanas Hoppė
2005-11-04
„Laisvoji rinka” 2005 Nr. 3
Prof. Hansas Hermanas Hoppė yra tarptautinėje bendruomenėje gerai žinomas Austrų ekonomikos mokyklos žinovas ir filosofas libertaras. Jis dėsto ekonomiką Nevados universitete, JAV. Jis taip pat yra ypatingasis Liudviko fon Mizeso instituto ekspertas, žurnalo „Libertarian Studies“ redaktorius. Prof. Hoppė yra aštuonių knygų ir daugiau nei šimto straipsnių, publikuotų knygose ir moksliniuose žurnaluose, autorius. Jis skaito paskaitas ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse. Jo darbai yra išversti į dvidešimtį kalbų.
Tarp ekonomistų ir filosofų egzistuoja šie du labiausiai paplitę teiginiai apie saugumą:
Pirmas, saugumą, teisėsaugą, užtikrinti privalo valstybė, ir tai yra pagrindinė valstybės funkcija. Čia saugumas suprantamas plačiąja prasme, kuri yra įtvirtinta JAV Nepriklausomybės deklaracijoje, kaip gyvybės ir nuosavybės apsauga nuo vidaus ir išorės agresijos. Pagal bendrai priimtą terminologiją, valstybė apibrėžiama kaip teritorinė monopolija užtikrinanti teisėsaugą ir kaip tokia yra galutinė sprendimų priėmėja ir įstatymo vykdytoja konfliktų atveju.
Antras, vartotojo požiūriu visos monopolijos yra blogos. Čia monopolija suprantama klasikine prasme kaip išskirtinė privilegija, suteikta vieninteliam prekės ar paslaugos gamintojui, t.y. kaip laisvo įėjimo į kurią nors gamybos sritį nebuvimas. Kitais žodžiais tariant, tik vienas atstovas A gali gaminti tam tikrą produktą x. Tokia monopolija bloga vartotojams, nes monopolistas yra apsaugotas, kad potencialūs nauji rinkos žaidėjai nepatektų į jo monopolinę gamybos sritį, todėl produkto x kaina bus aukštesnė, o kokybė prastesnė, nei tai būtų priešingu atveju.
Ekonomistai ir filosofai retai kada suka galvą dėl to, kad šie du teiginiai yra nesuderinami, o jei ir susirūpina, tai paprastai pirmenybę atiduoda pirmajam, o ne antrajam teiginiui.
Iš tiesų, pirmasis teiginys – kad valstybė privalo užtikrinti saugumą – yra tapęs dogma ir tabu.
Tačiau egzistuoja tvirtų, neginčytinų argumentų ir gausybė empirinių ir istorinių įrodymų, kad būtent pirmasis teiginys yra klaidingas ir būtent jį reikėtų atmesti.
Situacija iš tiesų stebina. Minėtos dogmos gynėjai nepateikia jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti. Dar blogiau – jų nuomonei pagrindimo trūksta net labiau nei bet kuriam monopolijos gynėjui, nes valstybė nėra tokia pati monopolija kaip visos kitos, tarkim, pieno ar automobilių gamybos monopolija, teikianti prastos kokybės produktus už aukštą kainą. Valstybė kitų veikėjų tarpe yra unikali tuo, kad gamina ne tik gėrybes, bet ir blogybes. Tiesa ta, kad ji turi gaminti blogybes, kad galėtų pagaminti kažką, kas būtų laikoma gėrybe.
Taigi, valstybė yra galutinė teisėja kiekvieno konflikto atveju, įskaitant ir tuos konfliktus, kurie susiję su ja pačia. Vadinasi, užuot išvengęs konfliktų ir juos sprendęs, monopolistas, turintis galutinio sprendimo teisę, išprovokuos konfliktą tam, kad galėtų jį išspęsti savo naudai. Tai reiškia, kad jeigu mes turime galimybę tik kreiptis į valstybę dėl teisingumo, teisingumas bus iškraipytas valstybės naudai, nepaisant konstitucijų ir aukščiausiųjų teismų. Šios konstitucijos ir aukščiausieji teismai iš tikrųjų yra valstybės konstitucijos ir teismai, ir kad ir kokius valstybės veiksmų apribojimus jie suras, tai visada spręs tos pačios institucijos atstovai. Galima spėti, kad nuosavybės ir apsaugos apibrėžimas bus nuolat kaitaliojamas, o jurisdikcijos ribos bus plečiamos valstybės naudai. Amžino ir nekintamo įstatymo, kuris yra atrandamas, idėja išnyks, o ją pakeis įstatymo kaip įstatymų leidybos, valstybės sukurto įstatymo, idėja.
Dar daugiau, valstybė yra mokesčių monopolistė, todėl tie, kurie mokesčius gauna – valstybės aparato darbuotojai, mokesčius laiko geru dalyku, o tie, kurie juos moka, mokesčių mokėjimą laiko blogybe, nusavinimu. Kaip iš mokesčių finansuojamas gyvybę ir nuosavybę ginantis atstovas, pati valstybės institucija yra ne kas kita kaip terminų priešprieša. Ji yra nusavinanti nuosavybės gynėja, „gaminanti“ vis daugiau mokesčių ir vis mažiau apsaugos. Iš tiesų, jei valstybė apribotų savo veiklą tik iki piliečių nuosavybės apsaugos, iškiltų kitas klausimas – kiek tos apsaugos reikia gaminti. Kaip ir kiekvienas, skatinamas asmeninio intereso ir galėjimo dirbti neefektyviai, tačiau turintis unikalią galią apmokestinti, valstybės atstovas visada sieks maksimizuoti išlaidas apsaugai – ir beveik visas tautos turtas įmanomai gali būti suvartotas padengti išlaidas apsaugai – ir tuo pačiu sieks minimizuoti apsaugos gamybą. Galinčiam išleisti kuo daugiau pinigų ir turinčiam kuo mažiau dirbti nuo to bus tik geriau!
Taigi paskatos, slypinčios valstybės institucijoje, nėra gyvybės ir nuosavybės apsaugos receptas, o kelias į žiaurų elgesį, priespaudą ir išnaudojimą.
Būtent tą iliustruoja Jungtinių Amerikos valstijų istorija. Pakalbėkim apie švytintį apsaugančios valstybės pavyzdį – Jungtines Amerikos Valstijas – stebuklų šalį, kurią žmonės visame pasaulyje turėtų kopijuoti.
Pasak oficialių mūsų valstybės valdytojų ir jų intelektualių asmens sargybinių pranešimų, esame geriau apsaugoti ir saugesni nei kada nors anksčiau. Esame tariamai apsaugoti nuo visuotinio atšilimo ir atšalimo, nuo gyvūnijos ir augalijos išnykimo, nuo vyrų ir žmonų, tėvų ir darbdavių prievartos, nuo skurdo, ligų, nelaimių, neišmanymo, prietarų, rasizmo, seksizmo, homofobijos ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų visuomenės priešų ir pavojų.
Tačiau realybė yra stulbinamai kitokia.
Siekdami suteikti mums visą šią „apsaugą“, valstybės valdytojai metai iš metų nusavina daugiau nei 40 proc. privačių gamintojų pajamų (apie 15 000 JAV dolerių žmogui), su kuo palyginti net ekonominė vergų ir baudžiauninkų našta atrodo nuosaiki. Valstybės skola ir įsipareigojimai augo nenutrūkstamai (nepadengti įsipareigojimai šiuo metu siekia 80 trilijonų JAV dolerių, arba 6 kartus daugiau nei bendrasis nacionalinis produktas), taigi išaugo poreikis ateities nusavinimams. Dėl popierinių valstybės pinigų, pakeitusių auksą, finansinis nestabilumas padidėjo drastiškai, o mes ir toliau esame apiplėšinėjami dėl nuvertėjančios valiutos.
Kiekvieną detalę apie privatų gyvenimą, nuosavybę, prekybą ir sutartis reguliuoja kasdien augantys įstatymų kalnai (vien Federalinių reguliavimų kodekso indeksą sudaro apie 800 puslapių), ir visa tai sukūrė nuolatinį teisinį netikrumą ir moralinį pavojų. Palaipsniui mums buvo atimta teisė neįsileisti kitų asmenų į savo nuosavybę, kuri natūraliai yra numanoma pačioje privačios nuosavybės sąvokoje. Būdami pardavėjais, mes negalime kam norime parduoti, o būdami pirkėjais – iš ko norime pirkti. Kaip asociacijų nariams mums neleidžiama priimti bet kokius ribojimus numatančius susitarimus, kurie, mūsų manymu, būtų abipusiškai naudingi. Kaip amerikiečiai privalome priimti imigrantus savo kaimynais, kurių nenorime. Kaip mokytojai negalime atsisakyti blogai besielgiančių mokinių. Kaip darbdaviai negalime atleisti nekompetentingų ar žalą darančių darbuotojų. Kaip nuomotojai esame priversti taikstytis su netinkamais nuomininkais. Kaip bankininkams ir draudėjams mums neleidžia vengti blogos rizikos. Kaip restoranų ir barų savininkai privalome aptarnauti nepageidaujamus klientus ir negalime tinkamai aptarnauti pageidaujamų. Kaip privačių asociacijų nariai esame priversti įsileisti tokius narius ir atlikti veiksmus, kurie prieštarauja mūsų vidinėms taisyklėms ir mūsų nusistatytiems apribojimams.
Dar daugiau, valstybei nuolat besistengiant nuginkluoti savo piliečius ir taip atimti iš jų visas savigynos priemones, nusikaltimų skaičius palaipsniui augo, nepaisant nuolat didėjančių biudžeto asignavimų. Kita vertus, vardan vadinamojo karo su narkotikais kaip rimtus nusikaltėlius valstybė kasmet suima virš milijono įstatymo pažeidėjų, kurių nusikaltimai neturi aukų, ir dažnai konfiskuoja kaltinamojo priemones, skirtas apsiginti nuo tokių kaltinimų, dar prieš prasidedant teismo procesui. Be to, karas su narkotikais suteikė galimybę valstybei sunaikinti praktiškai bet kokį finansinį privatumą ir bankų slaptumą.
Vardan patriotizmo ir šalies saugumo valstybė dabar gali klausytis mūsų telefoninių pokalbių ir skaityti elektroninį paštą.
Maisto ir vaistų tarnyba, delsdama ar net drausdama laiku teikti informaciją apie medikamentus, ligoniams sukelia neapsakomo skausmo ir kančių.
Būsto ir urbanistinės plėtros departamentui puikiai sekasi atvesti nusikaltimus į anksčiau buvusius saugius gyvenamuosius rajonus, nes socialinis būstas kuriamas homogeniškuose viduriniosios klasės gyvenamuosiuose rajonuose.
Blogai, nekompetetingai ir neefektyviai teikdama visas vadinamąsias viešąsias gėrybes ir komunalines paslaugas, valstybė prisideda prie gaisrų, potvynių ir kitų natūralių ar žmogaus sukeltų nelaimių, o su uraganu Katrina susiję įvykiai tą neseniai pademonstravo. Laiku nebuvo evakuoti žmonės, nors laiko ir transporto priemonių tam visiškai užteko. Vandens ir elektros trūko savaites. Teisėtvarkos veiksmai Superdomo prieigose ir už jų visiškai sužlugo. Didžiuliai policijos būriai dezertyravo, o plėšikavimas nesuvaldomai plito net ir dalyvaujant miesto policijai. Privačias pagalbos pastangas varžė Federalinės nepaprastųjų situacijų koordinavimo agentūros pareigūnai.
Trumpai tariant, kuo labiau valstybė didino išlaidas socialinei apsaugai ir viešajam saugumui, tuo labiau buvo ardomos mūsų teisės į privačią nuosavybę, tuo labiau mūsų nuosavybė buvo nusavinama, konfiskuojama, sunaikinama ar nuvertėjo, ir tuo labiau iš mūsų buvo atimami bet kokio saugumo pagrindai – ekonominė nepriklausomybė, finansinis pajėgumas ir asmeninis turtas.
Visų JAV prezidentų ir beveik visų Kongreso narių kelią žymi šimtų tūkstančių bevardžių aukų asmeniniai ekonominiai žlugimai, finansiniai bankrotai, nuskurdinimai, neviltis, sunkus darbas ir nusivylimai.
Tačiau tai dar ne viskas. Valstybės pareiga – saugoti mus nuo išorės priešų ir pavojų. Iš tikrųjų, analitikai apskaičiavo, kad metinis JAV gynybos biudžetas sudaro 750 milijardų JAV dolerių, arba 3000 JAV dolerių žmogui.
Įdomu tai, kad JAV išorės sienoms dar niekada nebuvo kilęs rimtas pavojus. Tiesą pasakius, grėsmė sienoms buvo kilusi tik kartą per Pietų nepriklausomybės karą 1861-1865 metais, o tuo metu šiaurinių Amerikos valstijų valdžia unikaliai pasižymėjo tuo, kad paskelbė karą didžiajai daliai savo populiacijos ir nepelnytai išžudė šimtus tūkstančių (600 000) savo pačios piliečių.
Vis kiti JAV kariniai žygiai buvo iš esmės agresyvūs ir imperialistiniai. Nors JAV nebuvo jokio reikalo kištis į Pirmąjį pasaulinį karą, jos dalyvavimas suvaidino lemiamą vaidmenį atvedant komunizmą į Rusiją, fašizmą į Italiją, nacionalsocializmą į Vokietiją, parengiant dirvą Antrajam pasauliniam karui, paverčiant daugelį Centrinės ir Rytų Europos šalių komunistinėmis – tai smarkiai prisidėjo prie to, jog XX a. tapo socializmo amžiumi ir vienu iš kruviniausių amžių žmonijos istorijoje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mums tampant bejėgiškesniais, labiau nuskurdintais, gąsdinamais ir nesaugiais, JAV valdžia darėsi kaskart begėdiškesnė ir agresyvesnė. Vardan nacionalinio saugumo ji gina mus daugiausia už JAV ribų, apsiginklavusi milžinišku kiekiu agresijos ir masinio naikinimo ginklų nuo vis naujų Hitlerių ir įtariamų jiems prijaučiančiųjų.
Ar šiandien mes esame labiau apsaugoti nuo išorės grėsmių? Tuo tenka stipriai suabejoti. Kišimosi politika gimdo nepatikimus draugus. Iš tiesų ji gimdo priešus ir nedraugus visame žemės rutulyje. Ir 2001 m. rugsėjo 11-iosios įvykiai yra labai pamokantys. Nors valstybė turi apsaugoti mus nuo terorizmo, tačiau koks gi buvo jos vaidmuo teroristinių išpuolių Pasaulio prekybos centre ir Pentagone metu?
Nepaisant didžiulio karinio biudžeto ir pasaulinio šnipų ir informatorių tinklo, JAV valdžia nesugebėjo apsaugoti privačių lėktuvų nuo užgrobimo ir panaudojimo susprogdinant iškilius komercinius ir karinius taikinius. Dar blogiau, valstybė ne tik kad neapsaugojo nuo nelaimės, bet iš tiesų dar ir pati prisidėjo prie šio įvykio tikimybės. Vykdydama intervencinę užsienio politiką (įgyvendindama ekonomines sankcijas, dislokuodama karius daugiau nei 100 pasaulio šalių, negailestingai bombarduodama, remdama despotiškus režimus, palaikydama vieną kurią nors pusę neišsprendžiamuose žemių ar etniniuose ginčuose ir kitaip mėgindama vykdyti politinį ir karinį ištisų pasaulio rajonų valdymą), JAV valdžia suteikė puikią motyvaciją užsienio teroristams ir pavertė JAV pirmuoju jų taikiniu.
Kaip gi galėjo nutikti, kad tik peiliais apsiginklavę asmenys pridarė tokios baisios žalos? Akivaizdu, jog tai tapo įmanoma tik dėl to, kad valdžia uždraudė oro linijų bendrovėms ir pilotams ginti savo nuosavybę ginklu, o tai pavertė visas komercines oro bendroves pažeidžiamas ir neapgintas nuo užgrobėjų. Penkiasdešimt dolerių kainuojantis pistoletas pilotų kabinoje būtų galėjęs atlikti tai, ko nesugebėjo užtikrinti šimtai milijardų dolerių, esančių valstybės rankose. Dar daugiau, galingiausia žemės jėga nesugebėjo apsisaugoti nuo išpuolio prieš savo karinę būstinę, Pentagoną, – argi mums reikia dar daugiau įrodymų apie visišką valstybės kaip sergėtojos nesėkmę!
Ko iš viso to galima pasimokyti ir ką daryti, kad pagerintume saugumą?
Pirma ir svarbiausia, čia sugrioviau mitą, kad valstybės yra efektyvūs gyvybės ir nuosavybės gynėjai. Nėra nieko labiau neteisingo nei šis faktas. Jos yra pavojingiausi mūsų gyvybės ir nuosavybės priešai. Iš kur mes išmokstame šį klaidingą mitą? Valstybinėse mokyklose, kuriose esame priversti praleisti jautriausius įspūdžiams metus ir kurių paskirtis – diegti etatizmo* doktriną. „Be valdžios įsiviešpatautų chaosas“ – visi esate girdėję šią nesąmonę.
Taigi pirmas esminis žingsnis norint atgauti saugumą – atgauti sveiką intelektinę mąstyseną, o tam reikalinga visiška švietimo sistemos privatizacija. Išmeskime valstybę iš švietimo. Tai nebrangu. Žmonės, tokie kaip biurokratai, kurie leidžia kitų, o ne savo pinigus, yra linkę „dosniai“ elgtis su šiais pinigais. Todėl valstybinės (iš mokesčių finansuojamos) mokyklos yra kur kas brangesnės nei privačios. Valstybines mokyklas pakeitus privačiomis, vargingesni žmonės turėtų didžiulės naudos.
Antra, kaip jau minėjau, saugumas yra svarbiausias dalykas finansiniam turtui. Didelis turtas, įvairiai investuotas kapitalas (pagal tipą ir geografinę vietą), kelių namų ir pasų turėjimas, galėjimas naudotis privačiomis transporto priemonėmis – vis šie dalykai suteikia mums saugumo jausmą. Deja, jie dažniausiai prieinami tik turtingesniajam visuomenės sluoksniui, o turėtų būti vis labiau prieinami visiems sluoksniams. Tačiau tai bus įmanoma tik tokiu atveju, jei godus valstybės apetitas mūsų nuosavybei bus sumažintas ir apribotas ir vis daugiau mūsų gamybos rezultatų liks ten, iš kur atsiranda ir kur jų vieta, – būtent mūsų privačiose rankose. Valstybės išlaidos kasmet turėtų mažėti, o privačiai pagaminama turto dalis, liekanti privačiose rankose, – kasmet išaugti.
Trečia, valstybės visada stengėsi nuginkluoti savo piliečius, nes beginklį žmogų lengviau apiplėšti nei apsiginklavusį. Kad atgautumėm savo saugumą, būtina atstatyti teisę į savigyną, o tam būtina leisti nešiotis ginklus. Tik vergams neleidžiama turėti ginklų, o ginklo turėjimas yra laisvo žmogaus požymis. Taip pat laisviems, turintiems ginklą asmenims būtina leisti formuoti savisaugos kariuomenę. Priešingai valstybinei propagandai, kuo daugiau ginklų – tuo mažiau nusikaltimų. Iš tikrųjų, faktas, kad Šveicarijoje veikė decentralizuota savisaugos kariuomenė, tapo svarbia priežastimi, dėl kurios nacistinė Vokietija nenorėjo užpulti Šveicarijos. Aišku, kad naciams galiausiai būtų pavykę okupuoti gerokai mažesnę šalį, tačiau ir pabandymo tą padaryti kaina jiems pasirodė esanti per didelė.
Ketvirta, Europos Bendrija ką tik priėmė griežtus antidiskriminacinius įstatymus – įstatymus, nesuderinamus su privačia nuosavybe, kurios sąvoka apima individo teisę įsileisti ar neįsileisti kitų asmenų į savo privačią teritoriją kada panorėjus ir dėl bet kokių priežasčių, su sąlyga kad tas individas sutinka mokėti kainą už tokią diskriminaciją. Yra be galo svarbu sukritikuoti, pakirsti ar bent jau ignoruoti ar nevykdyti tokių įstatymų. Privačiai apsaugai ir saugumui būtina, kad žmonės laisvai galėtų formuoti išskirtinius susitarimus dėl apsaugos (uždaros bendruomenės). Tokias bendruomenes sudaro gana homogeniški nariai, o tai sumažina sandorių kaštus, saugumo išlaidas, draudimo įmokas ir padidina saugumą apylinkėse dėl didesnės socialinės kontrolės. Tokios bendruomenės leidžia gyventi žmonėms pagal pačių pasirinktą elgesio kodeksą (įskaitant ginčų sprendimo klausimus). Išvarymas iš bendruomenės, kas leidžiama tokiose bendruomenėse, yra viena iš galingiausių priemonių, leidžianti įsivyrauti civilizuotam elgesiui.
Galiausiai turi būti ekonomiškai pagrįsta vizija dėl to, kas galėtų pakeisti valstybės kaip teisėjo ir policininko vaidmenį. Tokia vizija egzistuoja: teisėsauga gali būti užtikrinama sąlyginai mažais kaštais ir žymiai geresnės kokybės nei etatizmo [*] sąlygomis – tai gali atlikti privačios, laisvai finansuojamos draudimo bendrovės (apie tai plačiai kalbama autoriaus knygose „Democracy the God that Failed“ ir „The Myth of National Defence“).
Valstybė savo piliečiams neatlygina nuostolių, jei jai nepavyksta įvykdyti įsipareigojimų apginti mūsų gyvybę ir nuosavybę, tačiau draudimo bendrovės tą įvykdo. Grynai dėl finansinių priežasčių draudimo bendrovės yra suinteresuotos veikti efektyviai nusikaltimų prevencijos srityje, atgaunant vogtus daiktus ir sulaikant nusikaltėlius. Vargu ar reikia minėti pražūtingus duomenis apie mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamų monopolistų veiklą šia linkme.
Mažesnėmis draudimo įmokomis draudimo bendrovės paskatintų gyventojus savigynai įsigyti ginklus, lygiai taip kaip mažinama įmoka, jei klientas savo namuose įdiegia signalizacijos sistemą ar seifą. Valdžios vaidmens čia nėra jokio reikalo aptarinėti.
Valstybė gali perkelti agresijos sukeltas išlaidas ant vargšų mokesčių mokėtojų pečių, ir tai iš prigimties yra agresyvu. Tuo tarpu draudimo bendrovės iš prigimties yra ginamosios organizacijos. Jos nepadengs nuostolių, atsiradusių dėl savo klientų provokuojančio ar agresyvaus elgesio, tačiau reikalaus civilizuoto, ne provokuojančio elgesio, ir tai bus sąlyga apdraudimui.
Draudimo bendrovės neleistų įstatymų. Vietoj to jos siūlytų nekintamas sutartis, kurios galėtų būti keičiamos tik pritariant visoms suinteresuotoms pusėms. Jei kiltų nesutarimų tarp atskirų bendrovių (konfliktų tarp skirtingų bendrovių klientų), draudimo bendrovės galėtų kreiptis į nepriklausomas ir konkuruojančias arbitro agentūras, kurios stengtųsi išspręsti ginčus teisingai visoms pusėms. Priešingu atveju jos nebebūtų samdomos ateityje. Jungtinėse Valstijose gi daroma kitaip: jei iškyla konfliktas tarp piliečio ir valstijos pareigūno, kitos valstijos pareigūnas (teisėjas) sprendžia, kad teisus, o kas ne, – aišku, su iš anksto žinomu sisteminiu šališkumu.
[*] Praktika ar doktrina, pagal kurią centrinei valdžiai atiduodama ekonominio planavimo ir politikos kontrolė (red. past.).
