Ekonomikos profesorius Jörgas Guido Hülsmannas turi receptą, kaip išvengti 2008 metų ekonominių krizių ateityje. Jis siūlo atsisakyti dabartinės pinigų sistemos ir grįžti prie aukso ir sidabro. Austrų ekonomikos mokyklą atstovaujantis pašnekovas savo požiūrį išdėstė išskirtiniame interviu žurnalo IQ apžvalgininkui Andriui Matuliauskui.
– Kaltinimai sukėlus finansų krizę dažnai žeriami godiems bankininkams. Jūs teigiate, kad tai yra dabartinės pinigų sistemos yda. Bet ar tai nėra būdas nusimesti atsakomybę ir neištaisyti padarytų klaidų?
– Taip, tai atsitiko dėl netinkamai veikiančios sistemos, tačiau tai nereiškia, kad niekas už tai nėra atsakingas. Juk kažkas dabartinę sistemą sugalvojo ir leido jai veikti. Galop visi tampame atsakingi už dabartinę tvarką, jeigu nieko nedarome, kad ji pasikeistų. Kol dabartinė sistema egzistuoja toliau, tie, kurie veikia pagal jos taisykles, nėra vieninteliai atsakingi už savo netinkamų veiksmų padarinius. Paskatas atitinkamam jų elgesiui sukuria pati sistema.
Kai kalbama apie bankininkų godumą, painiojamas priežasties ir padarinio ryšys. Žmonės galvoja, kad jei esi godus, vadinasi, uždirbsi daug pinigų. Bet vien tai tikrai neužtikrins didelių pinigų. Didžiuliai pinigai uždirbami dėl to, kad sudaromos sąlygos juos uždirbti, egzistuoja sistema, kurioje galima išnaudoti tam tikras spragas, ir užsitikrinti didžiulę grąžą. Galime argumentuoti, kad galimybė uždirbti didelius pinigus pritraukia tam tikro tipo asmenybes. O didžiulis godžių žmonių skaičius finansiniame sektoriuje yra dabartinės sistemos padarinys.
Kita vertus, vien godumo viso pasaulio finansų sistemai sugriauti neužtenka. Norėdamas tai padaryti turi būti ne tik godus, bet ir kvailas, o daugelis bankininkų tikrai nėra tokie. Be to, godžių žmonių yra ir kitose srityse, tai kodėl jie nesielgia taip? Todėl, kad niekur kitur nėra tokių paskatų ir galimybių išnaudoti sistemos spragas. Suversti bėdą godumui yra labai populiaru, nes visi mano esantys pakankamai kompetentingi kalbėti apie žmogišką ydą, tačiau taip į antrą planą nustumiamos tikrosios dabartinės krizės priežastys.
Dabartinę krizę lėmė finansų rinkų pažeidžiamumas ir galimybė prisiimti per didelę riziką. Didelės įmonės šiandien veiklą vykdo turėdamos 80 proc. skolos ir 20 proc. nuosavo kapitalo. Finansų sektoriuje nuosavo kapitalo reikalavimas yra tik 3 proc., veiklą bankai vykdo su 97 proc. skolintų pinigų. Aišku, pastaruoju atveju gali tikėtis 500 proc. siekiančios nuosavo kapitalo grąžos, bet kai lūkesčiai nepasitvirtina, labai lengvai galima atsidurti prie bankroto slenksčio.
– Lietuvoje paskolų portfelis penketą metų prieš prasidedant krizei išaugo bene 5 kartus, o per krizę sumažėjo beveik trečdaliu. Staigiai sustabdytas kreditų teikimas lėmė didelį ekonomikos nuosmukį. Kaip manote, ar bankai galėjo savo politiką keisti ne taip drastiškai?
– Kadangi jūsų nekilnojamojo turto sektorius smarkiai išsiplėtė, o vėliau susitraukė, tai buvo tipinis ekonomikos bumo ir nuosmukio scenarijus, sukeltas ekspansinės monetarinės politikos. Bankiniam sektoriui Lietuvos rinka buvo tiek pat patraukli kaip ir bet kuri kita euro zonos šalies rinka, nes jūs turite valiutų valdybą, o lito kursas susietas su euru. Bankai galėjo gauti milžiniškas sumas pinigų iš ECB,o kur jie pasuko su šiais pinigais? Lietuva buvo potenciali rinka ir akivaizdu, kad bankai siekė tuo pasinaudoti. Kodėl turėjo įvykti korekcija? Nes pasiektas kainų lygis nebuvo tvarus, mat turto kainos pakilo tiek, kad jis tapo nebepelningas. Todėl anksčiau ar vėliau turėjo įvykti korekcija ir kainos krito.
Vargu, ar bankai Lietuvoje turėjo pasirinkimą. Norėdami keisti savo skolinimo politiką iš lėto, jie arba turėjo užsitikrinti vyriausybės užnugarį, arba centrinių banko paramą. Lietuvoje nebuvo nei vieno, nei kito. Bankams liko kapanotis savo jėgomis, todėl prisitaikyti reikėjo kaip galima greičiau. Jei bankai patyrė nuostolių, tai vertinu teigiamai, nes tai jiems turėtų tapti gera pamoka ateityje.
– Jūs siūlote atsisakyti dabartinės pinigų sistemos ir pereiti prie paremtos pinigų sistemos. Tačiau nuo Bretton–Woods laikų pabaigos nieko geresnio nebuvo sukurta. Tai ar dabartinė sistema nėra geriausia iš galimų?
– Labai plačiai paplitęs požiūris, kad krizės yra neišvengiamos ir joms lemta pasikartoti ateityje. Ir tai labai patogus požiūris tiems, kas yra patekę į tos krizės sūkurį. Jeigu jie būtų teisūs, tada turėtume sakyti, kad nieko geresnio vietoje dabartinės tvarkos nėra, todėl ir toliau turime gyventi su pusiau veiksnia rinkos ekonomikos sistema, laukti eilinių krizių, o jų sukeltas problemas palikti spręsti centriniams bankams. Toks požiūris išpopuliarėjo po sovietinės sistemos žlugimo. Vis dėlto alternatyva egzistuoja. Tai konkurencijos sukūrimas toje srityje, kurioje valdžia gana ilgą laiką turėjo išskirtines sąlygas – pinigų leidyboje. Aišku, visiškai krizių neišvengsime, tačiau tokio masto sukrėtimų, kuriuos lemia dabartinė monetarinė sistema, tikrai nebūtų. Per pastaruosius kelis šimtus metų monetarinė sistema buvo vienas pagrindinių ekonominių krizių šaltinių.
Geresnė galimybė egzistuoja, bet trūksta ne žinių, kaip prie to pereiti, o politinės valios ir geresnio supratimo apie kitokios sistemos pranašumus. Žmonės linkę sakyti, taip, tiesa, kad dabartinė sistema veda prie krizių, tačiau ji turi ir daug gerų ypatybių, skatina didesnį skolinimą ir lemia spartesnį ekonomikos augimą. Net jeigu tokie pranašumai ir egzistuotų, vis tiek stabilus ekonomikos vystymasis, nuosaikesnis jos augimas be gilių sukrėtimų, kaip kad dabartinė krizė, būtų geresnis sprendimas.
– Tačiau bandoma tobulinti ir dabartinę sistemą, ateityje numatoma sugriežtinti Bazelio reikalavimus, didinti privalomą kaupti bankų rezervą, ar tai nepadės?
– Jeigu bankams leidžiama veikti su 1, 3 ar 5 proc. kapitalo rezervu, tai institucijos dydis, kuri yra per didelė, kad bankrutuotų, nuolatos tampa mažesnis. Institucijos dydis nuolatos mažės, kol tai virs vidutine ir maža bendrove, o galop niekam nebus leidžiama bankrutuoti. Taip galime prieiti prie sovietinio tipo sistemos, kurioje viskas turi funkcionuoti.
Girdint politikų pasisakymus ar skaitant žiniasklaidos komentarus, juose finansinis sektorius vaizduojamas kaip laukiniai kapitalizmo vakarai, kur nėra jokios kontrolės, valdžios reguliavimo, o bankininkai gali elgtis taip, kaip jiems patinka. Visiška nesąmonė. Šis sektorius jau dabar yra vienas labiausiai reguliuojamų sektorių ekonomikoje. Todėl ne priežiūros stoka atvedė prie dabartinės padėties. Nesigilinant į detales, nėra priežasties, kodėl analogiški veiklos apribojimai, kurie nepadėjo išvengti sukrėtimų praeityje, turėtų padėti ateityje. Centrinių bankų atstovai ir politikai to tikisi. Tačiau koks yra racionalus šių lūkesčių pagrindas? Niekas to nežino.
Fundamentalios elgesio priežastys nuo to nepasikeis. Taip apkarpysime šakas, tačiau paliksime šaknis. Galop, pats finansų sistemos reguliuotojas, t.y. valdžia gauna naudą iš dabartinės sistemos, nes gali vykdyti ekspansinę monetarinę politiką. Todėl kai esi taip glaudžiai susijęs su finansiniu sektoriumi ir jo teikiamomis galimybėmis, pasiryžti keisti esamą tvarką yra labai sunku.
– Kodėl jūsų pasiūlyta sistema turėtų veikti geriau? Dėl konkurencijos?
– Tokiu atveju būtų galima laisvai pasirinkti geriausią valiutą iš daugelio. O geresni pinigai visuomet yra tie, kurie bėgant laikui išsaugo vertę. Galėdami pasirinkti, mes rinktumėmės pinigus, kurie ne tik išsaugo savo vertę, bet ir įgyja perkamosios galios.
Nemanau, kad ekonomikos augimas dėl to sulėtėtų, priešingai, jis galėtų būti dar spartesnis. Vokietijos istorijoje sparčiausias ekonomikos augimas buvo pasiektas XIX a. pabaigoje, esant defliacinėmis sąlygomis, nes vartotojų prekių kainos nuolatos mažėjo. Kai valiutos buvo susietos su aukso standartu vyko panašus procesas į valiutų konkurenciją. Žmonės galėjo pasirinkti geriausius pinigus ir jie rinkosi pinigus, kurie neprarasdavo savo vertės.
Istoriškai svarbiausia piniginė priemonė buvo sidabras, o pinigus leisdavo sidabro kasyklos. XVI amžiuje Europoje veikė daugybė sidabro kasyklų ir monetų kalyklų, kurios leido unikalias sidabro monetas. Pinigų leidybos rinka buvo diferencijuota ir pakankamai konkurencinga, o geriausi to meto pinigų kalikai dirbo Joachimsthalio mieste, Bohemijos regione (dabartinės Čekijos miestas Jáchymovas – red. pas), jų sidabro monetos vadintos taleriais.
– Ar nemanote, kad grįžimas prie tauriaisiais metalais paremtų pinigų būtų žingsnis atgal, o ne į priekį?
– Tai priklauso nuo požiūrio taško. Monetarinėje sistemoje buvo ne kartą grįžta prie tauriaisiais metalais ar kitu vertės vienetu paremtų pinigų. Pavyzdžiui, prieš susikuriant Jungtinėms Valstijoms visos kolonijos naudojosi dekretiniais (lotyn. fiat) pinigais. Po nepriklausomybės paskelbimo JAV buvo pasirinkti aukso ir sidabro standartu paremti pinigai, nes buvo išryškėję dekretinių pinigų trūkumai, taip pat užteko politinės valios keisti sistemą. XIX amžiuje aukso standartas buvo įvestas ir Europoje, ir net tose šalyse, kurios anksčiau naudojo dekretinius pinigus. Bet koks posūkis prie tam tikru vertės vienetu paremtų pinigų yra judėjimas į priekį ir valiutų sistemą daro konkurencingesnę. Aišku, su tuo nesutiks tokie ekonomistai kaip Paulas Krugmanas, tačiau tai iš karto laikyti primityvia idėja nėra argumentas. Pagrindinis klausimas, kurį reikia užduoti, tai kokios monetarinės sistemos ypatybės gali pasiteisinti? Kuri monetarinė sistema yra objektyviai geresnė?
– Tačiau galimybė reguliuoti savo valiutos kursą padeda greičiau įveikti ekonomines negandas. Juk taip dabar elgiasi nemažai pasaulio valstybių, ar tai yra blogai?
– Toks elgesys seka iš Johno Maynardo Keyneso šalininkų požiūrio, kad mažindamas savo pinigų vertę sukuri eksporto pranašumą. Tačiau taip elgtis nelabai gražu, nes geru kaimynu tokiu atveju negalėsi vadintis. Austrų ekonomikos mokykla sako, kad valiutos nuvertinimas nesuteikia visaapimančios naudos, nes, paskatindamas eksportą, negali praturtinti visų savo šalies gyventojų. Tokiu atveju paskatini eksporto sektorių aukodamas kitus ekonomikos sektorius. Bet koks pinigų kiekio padidinimas sukuria laimėtojus ir pralaimėtojus, tai vadinama Cantillono (XVIII a. gyvenęs ekonomistas Richardas Cantillonas – red. pas) efektu. Pinigai ekonomikos sistemoje paskleidžiami keliais etapais, todėl pirmiesiems juos naudojantiems pinigai teikia didesnę vertę, paskutinieji gauna mažesnę vertę. Jeigu naudos gavėjai yra eksporto sektorius, jie pasipelno pirmiausiai, leidžia gautus pinigus, tai padidina kainas kitose industrijose, kurios tampa pralaimėtojais. Negali sukurti visuotinės naudos paprasčiausiai atspausdindamas daugiau pinigų ir sumažindamas jų kursą.
Dabartinis valiutų karas tai ne karas, kurį viena šalis kariauja prieš kitą, o karas, kurį kariauja skirtingi ekonomikos sektoriai tarpusavyje. Galop tai retorinė dūmų uždanga, kuri nukreipia dėmesį nuo tikrųjų priežasčių, kodėl vyriausybės „pumpuoja“ tiek naujų pinigų į ekonomiką. Atsakymas akivaizdus – finansuoti savo išlaidas. Ekonomistai ir žiniasklaida JAV kalba apie valiutų karus, tarytum tos priemonės yra nukreiptos prieš kitas valstybes ir turėtų paskatinti šalies eksportą. Tačiau iš tiesų jos padeda vienoms šalies bendrovėms ir kenkia kitoms.
– Ar ES, kurią sudaro daug atskirų valstybių, įmanoma vykdyti efektyvią monetarinę ir fiskalinę politiką? Be to, ar ES būtina imtis tokių pačių skatinimo priemonių kaip ir JAV?
– Europoje turime decentralizuotą sistemą, tiek monetarinės, tiek fiskalinės politikos srityje. Nesutinku su daugeliu ekonomistų, kad neįmanoma turėti bendros monetarinės sąjungos be bendros fiskalinės politikos. Bendra fiskalinė politika nėra būtina, jeigu savo įsipareigojimų nesugebančioms įvykdyti valstybėmis, tokioms, kaip Graikija, būtų leidžiama bankrutuoti. Tada tokia sistema būtų veiksminga.
Aišku, tokiu atveju tai turėtų neigiamų pasekmių bankinei sistemai. Valstybių skolą dažniausiai finansuoja bankai. Jeigu Graikija paskelbia bankrotą, kyla grėsmė Prancūzijos bankams, kurie yra suteikia nemažai paskolų graikų vyriausybei. Jei ima bankrutuoti Prancūzijos bankai, kyla grėsmė Vokietijos bankams, taip vėl bus priversti įsikišti centriniai bankai.
Euro zona turi sekti FED politiką, nes kitu atveju skirtumai tarp valiutų kursų taptų labai dideli. Jei dolerio kursas nukristų, išaugtų pinigų srautai į ES, tai sukurtų „jo-jo“ efektą. Jei visi rinkos dalyviai tikisi, kad JAV dolerio kursas per artimiausius metus smuks, tada jie pinigus sudeda į Europos rinką. Kai JAV ekonomika stabilizuosis ir jos valiutos kursas ims didėti, visi pinigai plūstels atgal. Tai gali sukelti dar vieną bumą ir vėlesnį ekonominio burbulo sprogimą.
Todėl vienas sprendimų yra sekti paskui amerikietišką pinigų politiką, didinti pinigų kiekį, kad valiutų kursas per daug nesikeistų, kas ir vyksta pastaruosius 18 mėnesių ir turėtų tęstis ateityje. Ir tai svarbu tiek JAV, tiek ES.
– O ar įmanoma, kad su finansiniais sunkumais susidurianti dabartinė euro narė, pavyzdžiui, Graikija pasitrauktų iš euro zonos?
– Techniškai tai įmanoma, tačiau praktiškai jokios šalies neišmesi iš euro zonos, jeigu ji pati to nenori. Išmetimas pasibaigtų tuo, kad Graikija prarastų vietą Europos centrinio banko valdyboje, bet ir toliau galėtų naudoti eurą kaip tai daro Juodkalnija. Galbūt graikai patys būtų suinteresuoti atsisakyti euro ir grįžti prie drachmos, kad galėtų atsikratyti savo skolų. Tai būtų paprasta išeitis graikų valdžiai, tačiau už tokį problemų sprendimą sumokėtų visi Graikijos piliečiai. Kita vertus, nėra blogai, kai valstybės susiduria su tokiomis fiskalinėmis problemomis. Tada jos yra priverstos imtis reikiamų reformų, o politikai nebegali daryti ekonomiškai nepagrįstų sprendimų.
Krizė skausmingas procesas, bet tai gijimas. Kai karščiuoji, tai guli lovoje, bet tuo metu pakilusi temperatūra reiškia gijimo procesą, o virusą buvai pasigavęs prieš tai. Jei tik turime ekonominį bumą, po jo neišvengiamai turi sekti krizė, kuri atstato dalykus į savo vietas. Pagrindinis klausimas per korekciją – kas už ją turės sumokėti. Dabartinė politika yra tokia, kad grupėms, labiausiai susijusioms su vyriausybe, mokėti nereikia. Ir tai pagrindinė problema. Sąskaitos už krizę išrašomos mokesčių mokėtojams. Tačiau sukuriama iliuzija, kad niekas už tai nemoka, nes pralaimėtojai yra smulkūs ir plačiai pasklidę. Laimėtojai aiškūs – bet kas gali pasižiūrėti į statistiką ir pamatyti, kad finansų sektorius neproporcingai auga visose šalyse.
– Kai kas sako, kad euro dienos suskaičiuotos ir teigia, kad bendra ES valiuta gyvuos dar 5-10 metų. Kaip manote, ar euras gali žlugti? O jeigu jis išliks, tai ar ir ateityje panašių problemų neišvengsime?
– Bet kas gali atsitikti su euru. Esame gilioje krizėje. Panašu, kad niekas nesiruošė kokios nors šalies pasitraukimo iš euro zonos scenarijui. Kas tada atsitiktų? Nežinau. Gali būti, kad euro zona sumažės, nes kai kurios šalys nuspręs ją palikti. Gali būti, kad euro zona toliau augs, nes prie jos prisijungs naujos valstybės. Nesu priešiškai nusiteikęs euro atžvilgiu, tačiau jis, kaip ir bet kuri kita dekretinė valiuta, sukuria netinkamas paskatas. Todėl jei euro zona augs, vadinasi, dabartinė padėtis nelabai keisis. Tačiau jei jau negalime apsieiti be šio tipo pinigų, geriau turėti 10 mažesnių valiutų regionų ir sukurti konkurenciją tarp skirtingų pinigų leidėjų, negu vieną didelį. Euro zonai toliau augant, nebus jokių paskatų siekti tvarios monetarinės politikos, o Europos gyventojai turės ir toliau mokėti už politikų klaidas.
Mano viltis, kad ateityje grįšime prie pinigų sistemos, kuri bus pagrįsta tauriaisiais metalais ar valiutų konkurencija. Jei tai neįvyks, nesitikiu įspūdingos euro zonos evoliuciją. Tai nereiškia, kad Europos šalių ekonomikos neaugs, jos augs lėčiau negu iš tikrųjų galėtų. Tai jau matėme XX amžiuje, kai daugelio valstybių tikrasis augimo tempas buvo gerokai mažesnis negu XIX amžiuje.
Dekretinių pinigų sistemą naudojame 40 metų, tai nėra daug ir šiuo metu tiksliai negalime pasakyti, kur mus tai nuves. Dekretiniai pinigai negali būti tvarūs, nes jie kuria paskatas, kurios turi griaunamąjį poveikį pačiai sistemai. Blogos paskatos kiekvieną kartą sukuria didesnes problemas. Apie tai kalbėjo Karlas Marksas, sakęs, kad rinkos ekonomika nuolatos save atkuria, tačiau kartu atkuria ir didesnio masto problemas. Jis teisingai apibūdino problemą, tik jos priežastį laikė pačios rinkos ekonomikos yda, o ne valdžios intervencionizmo pasekme. Kai 1971 metais buvo atsisakyt Bretton–Woods sistemos, ekonomistai džiūgavo, kad pagaliau pavyko nusikratyti ekonomiką varžiusių auksinių pančių. Tačiau išlaisvinta kreditų mašina daugiau stabilumo ekonomikai nepridėjo.
