Aiškindama proporcingumo principą studentams pateikiu smiginio pavyzdį – visų pirma įvertinate situaciją ir nustatote centrą, išsirenkate strėlę ir metate su tinkama jėga. Taip ir įstatymų leidyboje, už kurią atsakingi politikai. Pirmiausia turi būti nustatomas tikslas, pasirenkama tinkama priemonė, įvertinus reikalingus išteklius, numatomas pasekmes, ir tik tada „metama“. Jeigu įstatymai būtų kuriami baruose, bičiuliai po nesėkmingo metimo-priėmimo patrauktų per dantį ir daugiau reikšmės tam nesuteiktų. Politikoje atvirkščiai – kreivai numesta „strėlė“ reiškia nuostolius ir naštą gyventojams.
Politikams priimant sprendimus, kurie daro įtaką kiekvieno mūsų gyvenimui, proporcingumas yra elementari instrukcija, o ne filosofinė kategorija. Pagal šią instrukciją pirmas žingsnis yra ne strėlės čiupimas, o problemos ištakų ir priemonės tikslo nustatymas. Deja, griebti strėlę iškart – ir yra didžioji daugelio mūsų politikų darbo kokybės problema.
Pavyzdžiui, prieš kurį laiką pasiūlyta automatiškai išregistruoti veiklos nevykdančias įmones, jų turtą laikyti bešeimininkiu, bet kartu ir leisti valstybei šiuo turtu naudotis. Taip „sprendžiama“ problema, kad šiuo metu daugiau negu trečdalis įmonių veiklos nevykdo, tačiau oficialiai neišsiregistruoja ir taip iškreipia juridinių asmenų registro duomenis. Taikant proporcingumo principą vietoje skubos – išregistruoti-atimti – būtų prasminga nustatyti, kodėl kyla problema. Gal per sudėtingos įmonių išregistravimo procedūros? Matyt, taip, nes įmonę išregistruoti gali užtrukti net daugiau kaip metus.
Panašiai siūlyta ir dėl naudojimosi kita valstybės duomenų platforma – e. sveikata. Sveikatos apsaugos ministerija yra nepatenkinta, kad sistemos nenaudoja daugiau nei pusė gydymo įstaigų. Siekiant paskatinti gydymo įstaigas naudotis šia platforma siūloma: arba teikiate duomenis, arba stabdysime licencijos galiojimą visoms įstaigos teikiamoms paslaugoms. Suprantama, kad tokių sistemų vertė atsiskleidžia tik masiškai jas naudojant, tačiau ar neturėtų kilti klausimas, kodėl nesinaudoja? Negi tikrai pačių įvairiausių sveikatos įstaigų vadovai tiesiog bukai užsispyrę?
Nors sistema buvo skirta pačių įstaigų ir pacientų patogumui, naudojimasis ja atima ne tik vertingą konsultacijos laiką, bet ir jėgas. Turbūt prieitume išvados, kad naudojimasis šia platforma jau ir taip yra pakankama bausmė gydymo įstaigoms, todėl tikslingiau būtų tobulinti naudotojo patirtį, užtikrinti saugumą ir nepertraukiamumą, bei kitaip lengvinti naudojimąsi sistema. Kaip elgiamasi šiuo atveju? Patys reguliuoja, patys rėkia.
Kalbant apie reguliavimo tikslus ir priemones, paminėtinas ir valstybinių vaistinių steigimo pasiūlymas vis ieškant būdų jas įteisinti nepaisant jokių argumentų. Viena iš tai paskatinusių priežasčių – kainų mažinimas. Jau dabar vaistų kainų dedamosios yra reguliuojamos, tačiau negi spręsi savo sukurtas problemas? Daug smagiau sukurti dar vieną valdišką versliuką nesigilinant į pasekmes. O gal tai parodomasis aktas, kad gyventojai be valdžios negali susitvarkyti?
Tai tik keletas pavyzdžių iš Seimo darbo. Politikai iš inercijos tarsi taupydami laiką bando kuo daugiau reguliuoti, tačiau įstatymų adresatai – įmonės, gydymo įstaigos, gydytojai ir kt. – siekdami taupyti savuosius išteklius reaguoja priešingai negu tikimasi, pavyzdžiui, neišsiregistruoja ar nesinaudoja e. sveikata. Tai kieno ištekliai „vertesni“?
Verta grįžti prie įstatymų leidybos instrukcijos. Joje juodu ant balto – teisės aktai turi būti tokie, kad sukeltų mažiausią naštą jų adresatams. Minėtais atvejais mažesnė administracinė našta būtų pasiekta ne automatiškai išregistruojant įmones ir nacionalizuojant jų turtą, ne stabdant licencijas ar iškreipiant konkurenciją, o panaikinant pačių sukurtus trukdžius ir kuriant pozityvias paskatas – tai užtikrintų reguliavimo veiksmingumą ilgalaikėje perspektyvoje.
Beje, ilgalaikio poveikio vertinimas ar platesnis žvilgsnis įstatymų leidyboje nėra dabartinės teisėkūros prioritetas. Pavyzdžiui, minėto įmonių išregistravimo atveju įstatymas būtų laikinas ir galiotų pusę metų. Dėl to jau po metų ar kelių vėl atsidurtume toje pačioje situacijoje, nes pagrindinė problema – sudėtinga įmonių išregistravimo tvarka – taip ir liks neišspręsta. O trumparegiški ir darbo santykių reguliavimo pakeitimai, kuriais tik lopomos dėl karantino atsiradusios skylės, bus pritaikomi tik kilus identiškai situacijai ateityje.
Teisėkūros tikslas yra problemos išsprendimas, kuris neįmanomas be problemos ištakų identifikavimo. O tai yra paprastas loginis redukcijos pratimas, kuriuo atsekamas „nulinis pacientas“. Deja, kai kuriais atvejais įstatymo tikslas priklauso ne nuo problemos objektyvaus vertinimo, o nuo įstatymo leidėjo subjektyvaus požiūrio. Anksčiau minėti pavyzdžiai – tik vieni iš tų, kurie įrodo, kad politikoje vis dar yra plaktukų, kurie mato tik vinis. Vietoje to naudingiau būtų pačių įmonių ir kitų adresatų klausti, kodėl jų veikloje problemos atsiranda ir kaip jas veiksmingiausiai spręsti, o ne taikyti „nėra įmonės – nėra problemos“ išeitį.
Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Daugiau skaitykite šioje nuorodoje.
