Privatūs ir bendruomenių fondai jau kelis šimtmečius įkūnija ir simbolizuoja asmeninę iniciatyvą, dėmesį, rūpestį ir atjautą. Jų savanoriška ir nesavanaudiška pagalba greičiausiai pasiekia tuos, kuriems jos labiausiai trūksta. Tačiau plečiantis valdžios įtakai socialinėje srityje daugelis fondų pakeitė savo istorines nuostatas ir tapo valdžios vasalais. Šiandieniniai fondai ne tik priima ir skirsto jiems valdžios suteiktus pinigus, bet ir patys finansuoja valdžios vykdomas programas, remia valdžios politiką. Ar fondų veikloje dar liko vietos privačiai savanoriškai iniciatyvai?
Mažiau nei per šimtmetį valdžia tapo pagrindiniu varguolių globėju ir išstūmė iš šių pareigų savanoriškas (nevyriausybines) organizacijas. Šio amžiaus viduryje dvidešimtmetė nėščia varguolė Niujorko mieste būtų atradusi daugybę savanoriškų organizacijų, kurios jai būtų padėjusios išspręsti problemas. Medicinos pagalbą jai būtų suteikusios nemokamos klinikos, o nemokamus drabužius, maistą ir šilumą būtų padėjusios surasti bendruomeninės organizacijos. Labdaros mokyklos ir bibliotekos būtų suteikusios išsimokslinimą ir profesinių žinių darbui. Paprastai šios organizacijos už savo pagalbą prašydavo moters atlikti kai kuriuos reikalavimus, nes jų pagrindinė intencija – ne išdalinti labdarą, o padėti žmogui „užsikabinti” ir atsistoti ant kojų. Savanoriška veikla paremtos organizacijos pačios privalėjo ieškoti būdų kaip ekonomiškai išsilaikyti. Tačiau, šių dienų Niujorke, ta pati dvidešimtmetė nėščia varguolė greičiausiai paramą surastų artimiausioje valdžios atstovybėje, kur jos lauktų kuponai maistui, medicininei ir kitos rūšies pagalbai.
Kas gi slypi už šio perėjimo nuo savanoriškų organizacijų į valdišką socialinę pagalbą? Šiuo metu Niujorko mieste yra apie 3700 piniginę paramą teikiančių fondų, kurių prieš šimtą metų beveik nebuvo. Ironiška – tačiau dauguma naujųjų fondų mažai domisi augančiu ir stiprėjančiu nevyriausybinių organizacijų sektoriumi. Prieštaraudami savo tradiciniam pašaukimui, fondai tapo pagrindiniais valstybinės socialinės programos propaguotojais. Dauguma fondų, priklausančių verslininkams, kurie be valstybės pagalbos sukaupė lėšas, dabar labiau rūpinasi valstybinės atsakomybės plėtojimu, nei privačių socialinės paramos institucijų stiprinimu. Kodėl privatūs fondai, galintys savarankiškai ir novatoriškai spręsti problemas, kreipiasi į biurokratišką ir lėtą valstybinę sistemą? Tikriausiai fondų vadovybę patraukė lengvai prieinami ir tariamai neišsemiami valstybės pinigai.
Pastaruoju laiku JAV fondai stengiasi savo paramą papildyti valstybės parama, todėl daugiausiai remia tuos projektus, kurie gali būti gausiau paremti valstybės. Tačiau labiausiai išskirtinas fondų polinkis stiprinti ir plėsti valstybės funkcijas. Kai kurie fondai žengė dar toliau – remdami valdžios politiką, patys finansuoja valstybines programas!
Skatindamas valstybės įsitraukimą į gerovės kūrimą, šalies filantropinis sektorius pats nuvertina privačias savanoriškas organizacijas. Jei valstybinio sektoriaus augimas kai kuriose srityse dar neišstūmė savanoriškų privačių organizacijų, tai tik todėl kad jas pajungė savo tikslams. Pagal visuomenei pateikiamus skaičiavimus, šiuo metu nevyriausybinis sektorius 60 procentų savo pajamų gauna iš valstybinės paramos, subsidijų ir kontraktų. Privačiomis lėšomis kadaise finansuotos bibliotekos dabar tapo valstybės išlaikytinėmis, buvusios labdaros ligoninės dabar subsidijuojamos valstybės, religinės mokyklos, kurios anksčiau buvo išlaikomos parapijų, šiandien palaikomos valstybinės paramos ir stipendijų, o kadaise patronų globojamos meno organizacijos dabar turi vienintelį patroną – valstybę.
Matydami, kad prisidėdami prie valstybinės paramos, jie pasiekia didesnių rezultatų, o jų kompromisas su valdžia palaiko savanorišką nevyriausybinį sektorių, fondai nepastebi, kad toks balansavimas krypsta tik į vieną pusę – priklausomybę nuo valdžios.
Nejučia nevyriausybinės organizacijos priverčiamos vis daugiau atsiskaityti valdžiai, jos stengiasi prisitaikyti prie valdiškos paramos keliamų standartų ir prioritetų ir tuo palaiko vis didesnį nevyriausybinio sektoriaus reguliavimą. Šia pesimistine tema galima ir ironizuoti – valstybė rūpinasi dėl savanoriškos iniciatyvos atkūrimo ir plėtojimo. Šalyje iš mokslą baigusių studentų reikalaujama atidirbti bendruomeninių paslaugų sferoje. Be to, pradėta valstybinė programa, kuri žiniomis ir finansiškai remia „savanorius” dirbančius tam tikrose nevyriausybinėse organizacijose. Tačiau savanoriškos veiklos neįmanoma papirkti ar prievarta skatinti, nes tokios iniciatyvos yra savyje prieštaringos. Valdžiai niekada nepavyks prikelti tai, ką ji nusmukdė. O fondai gali ką nors pakeisti tik tuomet, jei nustos rėmę valdišką privataus sektoriaus ekspropriavimą.
1998-02-01
Straipsnis, „Laisvoji rinka” 1998 Nr. 1
Pagal Kimberly O. Dennis straipsnį „Some Philantropists Turn their Backs on Voluntarism” išspausdintą žurnale „The Freeman”, 1994 m. spalio mėn. parengė LLRI viceprezidentas Ugnius Trumpa
