Kęstutis Glaveckas ir Elena Leontjeva.
Profesorius Kęstutis Glaveckas buvo ne kas kitas, o šviesa tais, niūriais laikais, kai Lietuvoje prasidėjo persitvarkymas, kai mes visi dusome tarybinės tikrovės dulkėse. Jis numatė sovietų ekonomikos griūtį, vidiniu pažinimu regėjo būsimą, laisvų žmonių ekonomiką, nepriklausomą Lietuvą. Jis sugebėjo perteikti savo mokiniams užsidegimą kurti nepriklausomą Lietuvą – tais laikais, kai apie nepriklausomybę nebuvo viešai kalbama. Tuo K. Glaveckas išsiskyrė iš kitų.
Jis buvo ne tik mano, bet turbūt visos mūsų kartos mokytojas. Ekonomistai, kurie tada studijavo Vilniaus universitete, matyt, visi yra dalyvavę jo paskaitose, kuriose jis su užsidegimu pasakojo tuo metu dar tik apie būsimą rinkos ekonomiką, apie laisvų žmonių mainus. Jis kalbėdavo drąsiai, revoliucingai, ir už kiekvieno jo žodžio buvo gilus išmanymas, supratimas, kodėl gyvenimas turi pasikeisti, kodėl privatinė nuosavybė yra būtina, kaip vyksta laisvi mainai. Ir, svarbiausia, kokių institucijų reikia tam, kad gyventume pagal tą naują tvarką. K. Glaveckas nebuvo anarchistas, jis įžvalgiai matė ekonominių ir socialinių institucijų reikalingumą, inicijavo vertybinių popierių rinkos ir biržos sukūrimą Lietuvoje tuo metu, kai ir labiau pažengę kaimynai apie tai nesvajojo.
Jis kalbėdavo drąsiai, revoliucingai, ir už kiekvieno jo žodžio buvo gilus išmanymas, supratimas, kodėl gyvenimas turi pasikeisti, kodėl privatinė nuosavybė yra būtina, kaip vyksta laisvi mainai.
K. Glavecko paskaitos, jo bendravimas su mumis man atvėrė akis, kuriuo keliu reikia eiti ir kur ieškoti kitokios visuomenės santvarkos. Kartu su ekonomistais Eduardu Vilku, Kazimiera Prunskiene ir Kazimieru Antanavičiumi, K. Glaveckas buvo vienas pagrindinių stulpų, kuriais remdamiesi mes kūrėme nepriklausomos Lietuvos ekonomiką. Ypač gerai atsimenu jo mintis apie tai, kad laisvai ekonomikai yra reikalingas kapitalas. Tai įkvėpė mus. Iš jo pirmo išgirdau, kad turėsime nepriklausomus pinigus – džiaugiuosi, kad prie jų kūrimo vėliau galėjau prisidėti ir pati, taip pat, kad turėsime nepriklausomą mokesčių sistemą. Apie visa tai jis kalbėdavo taip aistringai, sakydavo: „reikia sukelti kapitalą, reikia sukelti kapitalą tam, kad ekonomika gyvuotų“. Tie jo žodžiai buvo pilni energijos, supratimo, kodėl tai yra svarbu.
Tai uždegė mus, jaunus ekonomistus ir mes visa tai darėme. Vertybinių popierių rinką sukūrėme turbūt anksčiausiai Rytų ir Vidurio Europoje. K. Glaveckas dalyvavo šiame procese itin aktyviai. Jis mumis pasitikėjo – kartu įsteigėme Lietuvos laisvosios rinkos institutą. Būtent K. Glaveckas mokė mane dirbti, vadovauti – sakydamas, kad pasitiki. O kaip daryti, kaip kalbėti ir galiausiai dirbti man reikėjo išmokti pačiai.
Turbūt galima sakyti, kad K. Glaveckas – laimingas žmogus. Jis matė, kaip jo svajonės virsta realybe ir pats prie to prisidėjo. Tiesa, pastaruoju metu nerimavo dėl to, kad prarandame laisvės dvasią. Aš galimybę tokį žmogų pažinti laikau laime. K. Glaveckas buvo Mokytojas iš didžiosios raidės. Jo mintimis ir įkvėpimais dalinosi daug žmonių. Jis buvo labai dosnus žmogus, kunkuliuojanti energija, sugebantis visiems pakelti dvasią, suteikti viltį ir parodyti kelią. Prieš operaciją jautėsi, kad gyvena atsisveikinimo dvasia, sakė svarbius žodžius, siuntė gražias žinutes, prašė melstis už jį.
Jo mintimis ir įkvėpimais dalinosi daug žmonių. Jis buvo labai dosnus žmogus, kunkuliuojanti energija, sugebantis visiems pakelti dvasią, suteikti viltį ir parodyti kelią.
Jis mus išmokė, kad pasitikėjimas yra turbūt labiausiai ugdanti galia gyvenime. Ilsėkitės ramybėje, Kęstuti.