Ištrauka /
Bene dažniausias etinis argumentas prieš rinkos ekonomiką yra tai, kad ji neįgyvendina lygybės tikslo. Lygybė buvo ginama įvairiais „ekonominiais“ argumentais, tokiais kaip socialinių kaštų minimumas arba mažėjantis pinigų ribinis naudingumas (žr. ankstesnį skyrių apie apmokestinimą).* Tačiau pastaraisiais metais ekonomistai suprato, kad jie negali egalitarizmo pagrįsti ekonomiškai, kad jiems galų gale reikalingas etinis lygybės pagrindas.
Ekonomika arba prakseologija negali pagrįsti etinių idealų, tačiau net etiniai siekiai turi būti formuluojami prasmingai. Todėl jie turi pereiti prakseologinę patikrą, nustatančią, ar jie yra vidujai neprieštaringi ir konceptualiai galimi. „Lygybės“ patikra šiuo požiūriu iki šiol nebuvo deramai atlikta.
Tiesa, daugelis iškeltų prieštaravimų verčia egalitaristus susimąstyti. Kartais neišvengiami jų politikos padariniai priverčia juos atsisakyti kokios nors egalitaristinės programos, tačiau gerokai dažniau ją tik sulėtina. Taigi, privaloma lygybė akivaizdžiai susilpnins paskatas, sunaikins rinkos ekonomikos savireguliavimo procesus, vartotojų norų tenkinimą padarys neefektyvų, labai sulėtins kapitalo formavimąsi ir paskatins kapitalo vartojimą – visa tai reikš drastišką bendro gyvenimo lygio smukimą. Be to, tik laisvoji visuomenė nėra sudaryta iš kastų, ir todėl tik laisvė užtikrina produktyvumu pagrįstą pajamų mobilumą. Tuo tarpu etatizmas veikiausiai sustingdytų ekonomiką į (neproduktyvios) lygybės liejinį.
Šie argumentai, nors ir stiprūs, jokiu būdu nėra galutiniai. Kai kurie žmonės vis tiek sieks lygybės; daugelis atsižvelgs į šiuos samprotavimus susitaikydami su tam tikru gyvenimo lygio smukimu vardan didesnės lygybės.
Visose diskusijose apie lygybę savaime akivaizdžiu dalyku laikoma tai, kad lygybė yra labai vertingas siekis. Tačiau tai jokiu būdu nėra savaime akivaizdu. Juk net pačiam lygybės siekiui gali būti metami rimti iššūkiai. Prakseologijos doktrinos dedukuojamos iš trijų visuotinai pripažįstamų aksiomų: didžiosios aksiomos apie tikslingų žmogiškųjų veiksmų egzistavimą; ir mažųjų postulatų, arba aksiomų, apie žmogiškųjų gebėjimų ir gamtinių išteklių įvairovę ir darbo atgrasumą (disutility). Nors ir įmanoma sukurti ekonominę visuomenės teoriją be šių dviejų mažųjų aksiomų (tačiau ne be didžiosios), jos yra įtraukiamos siekiant apriboti mūsų teorizavimą dėsniais, kuriuos būtų galima tiesiogiai taikyti tikrovei.[1] Kiekvienas, norintis pasiūlyti tarpusavyje pakeičiamoms žmogiškosioms būtybėms pritaikomą teoriją, mielai kviečiamas tai padaryti.
Tad žmonių įvairovė yra pamatinis mūsų žinojimo apie žmogiškąsias būtybes postulatas. Bet jeigu žmonės yra įvairūs ir individualūs, tai kaip kas nors gali siūlyti lygybę kaip idealą? Mokslininkai kasmet organizuoja konferencijas apie lygybę, kuriose pasisako už didesnę lygybę, bet niekas neginčija jų pamatinio principo. Tačiau kaip lygybė gali rasti savo pagrindą žmogaus prigimtyje? Jeigu kiekvienas individas yra unikalus, tai kaip jis gali būti padarytas „lygus“ kitiems nesunaikinant didžiosios dalies to, kas jame yra žmogiška ir neredukuojant žmonių visuomenės į beprasmį skruzdėlyno vienodumą? Egalitaras, pasitikinčiai pranešantis ekonomistams apie savo galutinį etinį tikslą, turi apginti savo poziciją. Jis turi parodyti, kaip lygybė gali būti suderinta su žmonijos prigimtimi ir įrodyti galimo egalitarinio pasaulio įgyvendinamumą.
Tačiau egalitaras yra dar sunkesnėje padėtyje, nes galima parodyti, kad pajamų lygybė yra neįmanomas siekis žmonijai. Pajamos niekada negali būti vienodos. Žinoma, pajamos turi būti vertinamos realiais, o ne piniginiais matais; antraip nebūtų jokios tikros lygybės. Tačiau realios pajamos niekada negali būti suvienodintos. Juk kaip galima niujorkiečio gėrėjimąsi Manheteno pastatų kontūrais dangaus fone palyginti su indo pasigėrėjimu? Kaip niujorkiečio maudymosi malonumas gali būti palygintas su indo maudymosi Gange malonumu? Kadangi kiekvienas individas būtinai yra kitoje erdvės vietoje, kiekvieno individo realios pajamos turi skirtis tiek kalbant apie skirtingas gėrybes, tiek ir apie skirtingus asmenis. Neįmanoma skirtingų tipų gėrybių sudėti taip, kad būtų galima išmatuoti tam tikrą pajamų „lygį“, tad beprasmiška ir mėginti pasiekti „vienodą“ lygį. Turime pripažinti faktą, kad lygybė yra nepasiekiama, kadangi žmonėms, kurie yra neišvengiamai pasklidę erdvėje ir skiriasi tarpusavyje, tai yra konceptualiai neįmanomas siekis. Bet jeigu lygybė yra absurdiškas (tad ir iracionalus) siekis, tai bet kokios pastangos pasiekti lygybę yra tokios pat absurdiškos. Jeigu siekis yra beprasmiškas, tai bet koks mėginimas jį įgyvendinti taip pat yra beprasmiškas.
Daugelis žmonių mano, kad nors pajamų lygybė yra absurdiškas idealas, jį galima pakeisti galimybių lygybės idealu. Tačiau šis idealas yra toks pats beprasmiškas, kaip ir pirmoji sąvoka. Kaip būtų galima „suvienodinti“ niujorkiečio ir indo galimybes apiplaukti jachta Manheteną arba maudytis Gange? Neišvengiama žmonių buvimo vietų įvairovė pašalina bet kokią galimybę suvienodinti „galimybes“.
Blumas ir Kalvenas daro įprastą klaidą[2] tvirtindami, kad teisingumas kartu reiškia ir galimybių lygybę, ir kad ši lygybė reikalauja, jog tam, kad „žaidimas“ būtų „sąžiningas“, „varžovai turi startuoti iš tos pačios vietos“. Žmogiškasis gyvenimas nėra lenktynės ar žaidimas, kuriame kiekvienas žmogus turi startuoti nuo tos pačios linijos. Gyvenimas yra kiekvieno žmogaus pastanga būti kiek įmanoma laimingesniam. Visi žmonės negali pradėti nuo tos pačios linijos, kadangi pasaulis neatsirado ką tik; jis yra kupinas įvairovės ir jo dalys yra labai skirtingos. Paprasčiausias faktas, kad vienas individas būtinai gimsta kitoje vietoje nei kitas, reiškia, kad ši paveldėta galimybė negali būti tokia pati, kaip ir jo kaimyno. Galimybių lygybės šūkis taip pat reikalautų atsisakyti šeimos, kadangi skirtingi tėvai skiriasi sugebėjimais; tad jis reikalautų bendruomeninio vaikų auklėjimo. Valstybė turėtų nacionalizuoti visus kūdikius ir auginti juos valstybiniuose vaikų darželiuose „vienodomis“ sąlygomis. Tačiau netgi čia sąlygos negali būti vienodos, kadangi skirtingi valstybės pareigūnai patys skiriasi sugebėjimais ir asmenybes bruožais. Ir lygybės niekada negalima pasiekti dėl neišvengiamo buvimo vietų skirtingumo.
Taigi, egalitaristui turi būti neleidžiama baigti diskusiją paprasčiausiai skelbiant, kad lygybė yra absoliutus etinis tikslas. Jis pirma turi įvertinti visus socialinius ir ekonominius egalitarizmo padarinius ir mėginti parodyti, kad jie nesikerta su žmogiškąja prigimtimi. Jis turi paneigti tezę, kad žmogus nėra sukurtas priverstiniam egzistavimui skruzdėlyno sąlygomis. Ir, galiausiai, jis turi suprasti, kad pajamų ir galimybių lygybės siekiai yra konceptualiai neįgyvendinami ir todėl absurdiški. Bet koks mėginimas juos įgyvendinti yra ipso facto taip pat absurdiškas.
Tad egalitarizmas yra tiesiogine žodžio prasme beprasmė socialinė filosofija. Vienintelė prasminga jo formuluotė yra „lygios laisvės“ siekis, kurį suformulavo Herbertas Spenceris savo garsiajame lygios laisvės dėsnyje: „[k]iekvienas žmogus yra laisvas daryti ką nori, jeigu nepažeidžia tokios pat kito žmogaus laisvės.“[3] Šiuo siekiu nemėginama suvienodinti visų individų bendrosios būklės (total condition) – tai absoliučiai neįmanoma užduotis; vietoj to ginama laisvė – tokia kiekvieno žmogaus padėtis, kai nenaudojama prievarta prieš asmenį ir jo nuosavybę.[4]
Tačiau net ši lygybės formuluotė turi daug trūkumų ir ją verta atmesti. Pirma, ji atveria duris dviprasmiškumui ir egalitarizmui. Antra, terminas „lygybė“ kartu reiškia ir išmatuojamą tapatybę, susietą su tam tikru fiksuotu ekstensyviu vienetu. „Vienodas ilgis“ reiškia matavimo tapatybę su objektyviai nustatomu vienetu. Žmogaus veiksmo tyrimuose, ar tai būtų prakseologija, ar socialinė filosofija, tokio kiekybinio mato vieneto nėra, tad negali būti ir tokios „lygybės“. Būtų daug geriau sakyti „kiekvienas žmogus turėtų turėti X“, o ne „visi žmonės turi būti lygūs X atžvilgiu“. Jeigu kas nors nori visus žmones įtikinti nusipirkti automobilį, šį tikslą jis formuluoja taip – „kiekvienas žmogus turėtų nusipirkti automobilį,“ – o ne tokiais žodžiais kaip „visi žmonės turi būti lygūs automobilio pirkimo atžvilgiu.“ Terminas „lygybė“ yra ir nepatogus, ir klaidinantis.
Galiausiai, kaip Clara Dixon Davidson įtikinamai parodė prieš daugelį metų, Spencerio lygios laisvės dėsnis yra perteklinis. Juk jeigu kiekvienas žmogus yra laisvas daryti ką nori, tai iš šios prielaidos jau išplaukia, kad nė vieno žmogaus laisvė nebuvo pažeista ir į ją nebuvo pasikėsinta. Visa antroji dėsnio dalis po žodžių „ką nori“ yra perteklinė ir nereikalinga.[5] Nuo pat Spencerio dėsnio suformulavimo Spencerio oponentai naudojosi paaiškinančia dalimi siekdami libertarizmo filosofijoje pridaryti skylių. Tačiau visą tą laiką jie smūgiavo į perteklinį priedėlį, o ne į dėsnio esmę. „Lygybės“ sąvokai nėra vietos „Lygios laisvės dėsnyje“, kadangi ją galima pakeisti loginiu kvantoriumi „visi“. „Lygios laisvės dėsnį“ galima taip pat sėkmingai pervadinti į „Absoliučios laisvės dėsnį“.
2008-10-21
Tai ištrauka iš M. N. Rothbard knygos „Galia ir rinka“ (Power and Market, 1970) 6 skyriaus „Etika prieš rinką: prakseologinė kritika“.
Murray N. Rothbard (1926-1995) yra vienas ryškiausių laisvosios rinkos teoretikų. Nors ir nėra pats populiariausias ekonomikos „mainstream“, Rothbard yra viena svarbiausių figūrų austrų ekonomikos mokyklai. XX a. antroje pusėje Jungtinėse Valstijose būtent su jo užsidegimu ir darbais, ne mažiau nei su L. Mises moksline veikla ir F. Hayek darbais bei jo gauta Nobelio premija, yra labiausiai susijęs austrų ekonomikos mokyklos atgimimas ir išsiplėtojimas. Daugiau apie Murray N. Rothbard (1926-1995) internete adresu: http://www.mises.org/about/3249.
________________________________________
* Turima omenyje Murray N. Rothbard, Power and Market, Government and the Economy (Menlo Park, CA: Institute for Humane Studies, 1970), sk. 4 – vert. past.
[1] Platesnį šitų aksiomų aptarimą teikia Rothbard, „In Defense of Extreme Apriorism,“ Southern Economic Journal, January, 1957, p. 314-320.
[2] Walter J. Blum and Harry Kalven Jr., The Uneasy Case for Progressive Taxation (Chicago: University of Chicago Press, 1963), p. 501 ff.
[3] Herbert Spencer, Social Statics (New York: D. Appleton, 1890), p. 121.
[4] Šis siekis kartais įvardijamas kaip „lygybė prieš įstatymą“ arba „teisių lygybė“. Tačiau abi formuluotės yra dviprasmiškos ir klaidinančios. Pirmoji gali būti suprantama tiek kaip vergovės, tiek ir kaip laisvės lygybė, ir, tiesą sakant, pastaraisiais metais ji buvo taip susiaurinta, kad tapo mažai reikšminga. Antroji gali būti suprantama kaip turinti omenyje bet kokio tipo „teises“, tame tarpe ir „teisę į vienodas pajamas“.
[5] „[…] pradinis tvirtinimas apima tai, kas seka po jo, kadangi, jeigu kas nors pažeistų kito laisvę, tai ne visi būtų vienodai laisvi.“ Clara Dixon Davidson in Liberty, September 3, 1892, cit. pagal Benjamin R. Tucker, Instead of a Book (New York: Benjamin R. Tucker, 1893), p. 137. Davidson formuluotė buvo visiškai nepastebėta.
