Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA.
Lietuvoje, sprendžiant iš pasisakymų viešumoje bei į įvairiais aspektais atskleidžiamą verslumo situaciją, esama paradoksalaus požiūrio į verslininkus. Į juos žiūrima kaip į reikalingus, tačiau pačia verslumo veikla nepasitikima. Tokį požiūrį atskleidžia ir šalies gyventojų požiūrio į verslininkus tyrimas: verslas yra naudingas gerovei, tačiau būdai, kaip verslininkai veikia, ar kaip kas nors iš visuomenės turėtų veikti, yra vertybiškai nepriimtini. Tyrime didelė dalis apklaustųjų, daugiau nei 73 proc., mano, kad verslininkai ir įmonės kurią ekonomikos augimą, beveik 80 proc. mano, kad verslas visuomenei teikia daugiau naudos nei žalos. Tačiau drauge didelė atsakiusiųjų dalis verslininkų veikimą sieja su vertybiniu blogiu. Pirmiausia, manoma (62 proc.), kad pati sėkmingo verslo pradžia Lietuvoje nebuvo sąžininga, o turtingi verslininkai nelegaliai įgijo nuosavybę pasinaudoję Sovietų Sąjungos griūtimi.
Kokios gali būti iš tyrimo aiškėjančio bei viešumoje matomo visuomenės požiūrio į verslininkus priežastys? Viena giliausių Lietuvos tradicijų yra krikščionybė. Lietuva yra krikščioniška šalis, kurioje dominuoja katalikai. Net jei manytume, kad nemaža visuomenės dalis nesilanko bažnyčioje bei religiją prisimena, kuomet reikia krikštyti vaikus, palaidoti artimą žmogų ar susituokti, vis dėlto negalima neigti, kad krikščioniškos nuostatos yra įsišaknijusios Lietuvos kultūroje, žmonių mąstyme, poelgių vertinime ir požiūryje į gerus ar blogus darbus.
Nemažai kas teigia, kad neigiamas požiūris į verslumą yra paveldėtas iš sovietmečio ir tokiame požiūryje esama nemažai tiesos. Esama nemažai sovietinių stereotipų, pirmiausiai – įsivaizdavimas, kad visuomenės teisingumas yra visų lygiava. Net jei dabartiniame požiūryje į verslininkus atpažintume tam tikrus sovietinius stereotipus, negalime pamiršti, jog komunizmo idėja ar sovietmečiu tarsi įgyvendintas principas „iš kiekvieno pagal gebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ yra ne kas kita kaip iškreipta bei perinterpretuota krikščioniškosios idėjos apie žmonių broliškumą versija. Toliau sutelksime dėmesį į tai, ar esamą požiūrį į verslininkus Lietuvoje galėjo įtakoti krikščioniškos nuostatos ir kuriais aspektais.
„eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams“
Turbūt geriausiai žinoma Evangelijų istorija yra apie turtingą jaunuolį, kuris klausia, ką turėtų daryti, kad įgytų amžinąjį gyvenimą. Galiausiai jaunuoliui vis klausinėjant, Jėzus atsako: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje.“ (Mt 19,21). Išgirdęs tai, jaunuolis liūdnas nueina, nes yra labai turtingas ir supranta, kad negalės įgyvendinti šio priesako. Vėliau mokiniams Jėzus pakomentuoja, kad kupranugariui esą lengviau išlįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui patekti į Dangaus karalystę.
Vis dėlto, nors ir labai vaizdinga, replika apie turto pardavimą ir išdalinimą vargšams yra tik dalis Kristaus ir turtingojo jaunuolio pokalbio. Joje justi tam tikros ironijos, nes jaunuolis nori galutinių garantijų, tam tikro tobulo veiksmo. Todėl tikrai neturėtume vertinti, kad priesakas parduoti ir išdalyti vargšams, ką turi, turėtų būti tai, ką krikščionių akyse turėtų atlikti turtingas žmogus, tad ir sėkmingas verslininkas, kad nebūtų pasmerktas. Daug svarbesnis neabejotinai yra pirmasis Jėzaus atsakymas jaunuoliui, kai jis pataria laikytis įstatymų: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Mt 19, 18-19).
Žvelgiant į verslininkų veiklą, svarbiausias bei veikiausiai sunkiausiai įgyvendinamas yra priesakas „mylėk savo artimą kaip 
save patį“. Verslo veikla yra susijusi su „šiuo pasauliu“, pinigais, prekėmis, prekybiniais santykiais, todėl esama nemenkos pagundos susitelkti vien ties šiomis veiklomis, pačią savo verslo materialinę sėkmę iškeliant aukščiau už kitas vertybes, tokias kaip rūpinimasis artimu. Toks verslininkų veiklos būdas neretai įvardijamas kaip egoizmas, godumas, individualistinis santykis su pasauliu, sau pavaldžių žmonių vienpusis traktavimas vien pagal tai, kiek jie gali atnešti naudos, tačiau ne kaip žmonių. Tokios neigiamos verslininkų savybės paprastai įžvelgiamos nesirūpinant savo darbuotojų darbo sąlygomis, jų atlyginimu, vengiant mokėti mokesčius, nesirūpinant visuomenės reikalais bei nedalyvaujant jos gerovės kūrime, kiek tai nesusiję tiesiogiai su verslu. Iš krikščioniškųjų pozicijų tokios nuostatos visada buvo traktuojamos kaip neigiamas dalykas.
Nėra atsitiktinis dalykas, kad pagal tyrimo duomenis kaip neigiamos savybės įvardijamos būtent susijusios su individualiu ir uždaru veikimu, nepaisančiu greta esančiųjų. Tik beveik 10 proc. apklaustų gyventojų verslininkus sieja su labdara, kai su prabanga – daugiau nei 32 proc., 67 proc., mano, kad verslininkai tampa turtingais išnaudodami kitų žmonių darbą, o kad verslininkams rūpi vien pinigai – daugiau nei 70 proc. Lietuvoje kaip daug charakteringesnę savybę apklaustieji įvardijo verslininkų godumą (22,6 proc.), o ne moralumą (8,5 proc.).
Šiandien labai sekuliarizuotame viešajame kalbėjime dažniausiai vartojami tokie terminai, kaip būtinybė didinti verslo „socialinę atsakomybę“ ar žadinti „socialiai veikiantį“ verslą. Nors daugelis yra užmiršę, tačiau socialiai atsakingo verslumo šaknis neabejotinai yra krikščioniška.
Socialinis atsakingumas versle nėra jokia nauja mintis Lietuvoje. Galima teigti, kad tai yra sovietmečio nutrauktos besiformavusios tradicijos atgimimas. Ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo labai intensyviai apmąstoma krikščionybės vieta praktiniame žmogaus gyvenime, jo veikloje. Tuose apmąstymuose girdimi prieš kelis dešimtmečius popiežiaus Leono XIII enciklikos, skirtos darbo ir kapitalo klausimams, „Rerum novarum“. Socialinio teisingumo apmąstymai tarpukario Lietuvoje rodo, jog buvo imta aktyviai svarstyti, kaip krikščionybę priartinti prie visuomenės gyvenimo, padaryti jo principu, siekiant didesnio visuomenės solidarumo bei didesnio teisingumo. Antanas Maceina 1937 m. parašo veikalą „Socialinis teisingumas. Kapitalizmo žlugimas ir naujos santvarkos socialiniai principai“, kuris yra teoriškai labai sistemiškas, o praktinių pasiūlymų atžvilgiu – labai radikalus. Veikale Maceina įvardija kapitalizmo ydas, tokias kaip darbo nuasmeninimas ir nužmoginimas, šeimos ir tautos žalojimas ir ardymas, žmogaus santykio su tradicija, kasdieniu gyvenimu bei turėjimu pakeitimas. Tauta prarandanti savo išskirtinumą, tarsi „viena plytelė žmonijos krūvoje“, nes: „Josios galia glūdi josios suaugime su žeme, su tradicijomis, su istorija, su didvyrių kultu ir su kalba. Tuo tarpu visus šiuos dalykus kapitalizmas palietė naikinančia ir mechanizuojančia ranka. Jis subloškė ištisus tautos sluoksnius į miestus, atplėšdamas juos nuo žemės.“[1]. Kapitalizmas, kurį Maceina vertina kaip daugelio vertingų dalykų griūtį, padaręs ir didžiulį poveikį žmogui, jo gyvenimo tikslu padarydamas „kiekį“, jam imponuoją tik tai, kas yra gausu, greita, didelio, skaičiuojama.[2]
Veikale Maceina apibrėžia naujos būtinos santvarkos bruožus, kuriuos galima įvertinti kaip mėginimą išvengti kapitalizmo bei grįžti prie ikikapitalistinių santykių, juos modifikuojant. Antai, darbo idealas Maceinai yra tokie santykiai, kai žmogus nebedalyvauja fabrikinės gamybos vienoje iš grandžių, o kai nuo pradžios iki galo kuria daiktą, vėl tampa jo savotišku savininku, panašiai kaip tai būdinga amatininkams.[3] Maceina pateikia ir daugiau gana radikalių praktinių pasiūlymų, tačiau vis dėlto pats mano, kad tokia programa galinti būti įgyvendinta vien tolimoje ateityje, kuomet pasikeisiantys žmonių protai. Esamam metui jis siūlo daug paprastesnę programą katalikams: daryti konkrečius mažus darbus. Vienas iš aiškiausių tokių darbų esantis socialinis katalikų fondo, kurio paskirtis padėti vargšams, įsteigimas, į kurį katalikai nešą lėšas, įskaitant „antrąjį atlyginimą“, „nevartojamas brangenybes“, 1 proc. nuo gaunamų pajamų, pusę pajamų, gaunamų ne iš darbo, 10 proc. nuo „absoliutinio pertekliaus“.[4]
Naujos santvarkos sukūrimo vizija galbūt nepasirodys labai radikali, kuomet vertinsime ir šiandien besikeičiančius darbo santykius bei vis didesnį rūpestį kūrybiškumu. Vis dėlto pagrindinis Maceinos idealas buvo ankstyvosios krikščionybės turto bendruomeniškumas, kuomet krikščionys išsilaisvindavo nuo prisirišimo prie „savo“ daiktų.
Atnaujinti laiką
Mažiau radikalus požiūris yra išdėstytas kunigo Povilo Jako 1939 m. išleistoje knygoje „Socialinė krikščionybė“. Aptardamas pirmųjų krikščionių gyvenimą, autorius įvardija, jog jau buvo savotiškas komunizmas, kuomet visi bendrai naudodavosi suneštais turtais: „Įsidėmėtina tačiau, kad ekonominė santvarka čia buvo palenkta aukštesniam tikslui; religiniame gyvenime ji atliko tik tarnybinę funkciją ir turėjo savo srities ribose įvykdyti meilės ir solidarumo reikalavimus.“[5] Tos ekonominės nuostatos, skatinusios tokius dalykus kaip buvimas „geradaringu žmogumi be savanaudiškumo atodairos ir be asmenų skirtumo“, kai šis broliškumas apėmęs ir priešus, kuomet daugiausiai širdies buvo skiriama tiems, kuriems to labiausiai reikėjo, būtent vargšams, kuomet dosnumas tapęs ne vien dorybe, bet ir pareiga. Jakas akcentuoja socialinę revoliuciją, kurią įvykdžiusi krikščionybė anų laikų pasaulyje, ir tai buvęs viso pasaulio pakeitimas tarsi iš apačios. Kalbėdamas apie savo meto visuomenę, jis aptaria kelis neigiamus santykio su socialine tikrove tipus: materialisto, indiferento, socialisto, komunisto, masono bei kitus nekrikščioniškus ar a-krikščioniškus tipus. Vienintelis tipas visiškai atitinkąs socialinę krikščionybę, esąs altruistinis tipas: „Altruistinio tipo krikščionis su kitais elgiasi broliškai ir kitų reikalams dažniau turi daugiau atodairos negu saviesiems; ne dėl to, kad jis turėtų pertekliaus, bet dėl to, kad „Kristaus meilė jį verčia“. Ikišiolinėje egoizmo vergovėje kai kurių žmonių reikalai ir trūkumai neužkemšami. Tuos trūkumus papildo broliškumo dvasia ir jaučiamoji Dievo palaima. Todėl, nepaisant nepriteklių, altruistinio tipo krikščionys visuomet išlaiko pakilią nuotaiką ir net humorą. Pagaliau, jeigu kuriam jų ir tenka liūdėti, jis liūdi ne vienas.“[6]
Jako aprašytasis krikščionis altruistas yra žmogus, kuris aktyviai dalyvauja socialiniame pasaulyje, laikydamasis krikčioniškųjų nuostatų, atpažindamas negatyvias elgsenas bei jų vengdamas (šalinasi „velniavos“).
Kunigas Mykolas Krupavičius paskelbė ne vieną originalų ar atpasakotą straipsnį, kuriame nagrinėja „visuomeninės nelygybės“ klausimą, kur ieško teisingų kelių, kaip ją įveikti nesukuriant didesnio blogio. Jis įvardija turtingųjų pareigas užtikrinti darbininkams tam tikrą materialinę ir socialinę gerovę, rūpestį darbininkais, tačiau atkreipia dėmesį ir į specifinius švietimo uždavinius darbininkų atžvilgiu. Po karo paskelbia Andre Rousast paskaitos vertimą „Socialinio išlaisvinimo moralinės sąlygos“ kaip esminį aptariant klausimus, kaip geriau darbininkai galėtų dalyvauti įmonių veikloje tapti ekonominiais veikėjais, tačiau darbininkų neidealizuoja, nurodydamas, kad drauge jiems būtina išsilaisvinti iš trejopos vergijos: „mašinizmo, pinigo ir materialinių apetitų priespaudos“: „norime, kad dvasinis išlaisvinimas žengtų kartu su materialiniu išlaisvinimu, nes pastarasis be pirmojo yra niekis, apgaulė“.[7] Darbdaviams taip pat esąs būtinas švietimas apie tai, kaip jie turėtų bendradarbiauti su savo pavaldiniais: „Jei jie savo darbininkus, kurie trokšta būti bendradarbiais, traktuos kaip laisvus žmones, turės su jais nuoširdžių santykių, išmoks jiems vadovauti šiuo nauju keliu, ir patys apsišvies ir pasitobulins, kaip šefai, nustebs gautais rezultatais.“[8] Krupavičius siekia supažindinti ano meto lietuvių visuomenę su bendradarbiaujančio ir atsakingo verslo programa, taip pat – krikščioniška darbininkų emancipacijos kryptimi, vedančia ne per klasinius konfliktus, bet per susikalbėjimą ir dvasinį tobulėjimą.
Juozas Girnius jau emigracijoje išleistoje knygoje „Idealas ir laikas“ iš krikščioniškosios perspektyvos pateikia apmąstymus apie esamą pasaulio būklę, išskirdamas moralinį materializmą ir moralinį idealizmą. Pastarasis nesąs joks natūralus dalykas, jam reikią žmogų žadinti, o materializmas esąs tai, ko nereikią skatinti, į jį, dažnai prisidengiantį „pragmatizmo“ vardu, lenkianti pati kasdienybė: „Niekas paprastai nesigiria materializmu ir jo neskelbia. Bet materializmui nė nereikia skelbimo. Savaime jį gundo pats gyvenimas – paisyti tik savęs („prigimtasis“ egoizmas) ir paisyti tik naudos (utilitarizmo „išmintis“), atseit, paisyti tik savo naudos.“[9]
Prieškariu ir vėliau emigracijoje aptariant socialinio (o drauge ir ekonominio) veikimo reikalus iš krikščioniškosios perspektyvos, dažnai kalbama apie būtiną angažavimąsi pažangai. Būtinybė krikščionims aktyviai veikti pasaulyje, pranokstant nekrikščionis yra labai aiškiai išdėstoma programa. Minėtos knygos baigiamąjį žodį Girnius pavadina „Ne vytis laiką, o jam vadovauti!“. Anot Girniaus kiekvienas laikas pateikiąs naujas problemas: „Kiekviena nauja karta turi iš naujo pradėti jai duotojo laiko atnaujinimą. Dėlto ir tenka būti laikui atviriems, nors ir nereikia laikui atvirybės stabinti. Krikščioniškosios laikui atvirybės pagrindas yra ne nuolatinį nusibodimą slepianti naujumo dėl naujumo aistra, o kūrybos entuziazmu gaivinanti atvirybė amžinybei.[10]“
Lietuvoje prieš prarandant nepriklausomybę (o vėliau – ir emigracijoje) socialinio teisingumo klausimas buvo svarstomas nelygybės, skurdo, bolševizmo idėjų patrauklumo daliai visuomenės bei nujaučiamų istorijos pokyčių akivaizdoje. Lietuvos teoretikai bei praktikai matė socialinio teisingumo siekimo kryptis, kurių galimą tolesnę plėtotę nutraukė Lietuvos okupacija bei ekonominio ir socialinio gyvenimo radikalus pasikeitimas. Socialinio teisingumo klausimas, neabejotinai, yra vienas aktualiausių Lietuvoje ir šiandien. Neigiamai žiūrima į tuos veikėjus ar veiklas, kurie, kaip manoma, menkai teprisideda prie socialinio neteisingumo mažinimo. Politikai vis iš naujo pradeda įgyvendinti „atsigręžimo į žmogų“ programas, o daugiausiai balsų iš rinkėjų gauna ne tie, kurie pabrėžia kiekvieno asmeninės atsakomybės būtinumą, o žada sukurti daugiau socialinio bendrumo ir lygybės.
Neigiamas požiūris į verslininkus šiandien reiškiasi pirmiausiai per nuostatą, kad jų veikla pakankamai neprisideda prie socialinės gerovės, kad jų elgsenoje nesama socialinio rūpesčio, o vargšams pernelyg menkai padedama. Šios norimos savybės turi artimumo prieškario krikščioniškosioms nuostatoms. Požiūris į verslininkų vaidmenį yra iššūkis verslininkams keisti savo veikimo būdus. Juo labiau, kad veikiant verslininkams dabartiniame pasaulyje esama naujų iššūkių, apie kuriuos prieškario socialiniai veikėjai net negalėjo įsivaizduoti.
Naujasis materialumas
Verslas (ir „kapitalizmas“) šiandien yra pasikeitęs lyginant su prieškariu. Nėra jokių abejonių, kad versle šiandien, daug daugiau nei prieškario Lietuvoje, esama bendradarbiavimo. Nebendradarbiaujantis verslas negalėtų būti sėkmingas. Michaelis Novakas atkreipia dėmesį, kad dabartiniam kapitalizmui svarbus ne tiek individualumas, kiek bendrumas, pasireiškiąs kaip nacionalines ribas peržengiančios verslo korporacijos, taip pat – kaip komandinis darbas ieškant idėjų, bendri sutarimai, savanoriškas bendradarbiavimas.[11] Tad verslo sėkmė pati savaime besiremianti socialumu. Tad tai, apie ką anksčiau buvo kalbama kaip apie siekiamybę, vienu ar kitu mastu įgyvendinama.
Tačiau esama daug didesnio iššūkio, kuris verslumui suteikia daug neigiamų atspalvių. Tai – į Lietuvą staiga įsiveržusi vartojimo kultūra, kuriai nebuvo pasirengusi visuomenė nei verslininkai. Kun. Krupavičius yra užsiminęs, kad viena iš darbdavių pareigų turėtų būti darbininkams „kliudyti jiems leisti pinigus nereikalingiems, brangiems, nesveikiems ir prabangos dalykams“[12]. Vis dėlto demokratinėje vartojimo kultūroje neįsivaizduojamas išorinis reguliuojantis arbitras, tramdantis verslininkus ir vartotojus. Šiuolaikinė vartojimo kultūra skatina žmones pirkti „nereikalingus“ daiktus, pamirštant taupumą. Totalitarinės valstybės, tarp jų ir sovietinė, manėsi žinanti, ko „iš tikrųjų“ reikia žmogui, kokiomis prekėmis ir paslaugomis jį reikia aprūpinti, kad jis išliktų darbingas. Taip buvo sukurtas standartinis ekonominis individas, kuris neišmoko atsirinkti ir vartoti. Guoda Azguridienė sovietinę labai ribotų galimybių kultūrą yra pavadinusi „išgyvenimo kultūra“, kurioje „reikalingų daiktų gavimas atimdavo didžiąją dalį laiko ir energijos“.[13] Todėl posovietinėje visuomenėje vartojimo kultūros ydos bei neigiamos pasekmės gali reikštis daug ryškiau nei visuomenėse, kuriose vartojimas išsivystė, o ne „užgriuvo“.
Žvelgiant iš krikščioniškųjų pozicijų, šiuolaikinė vartojimo kultūra remiasi gundymu, tad ji turi „šėtonišką“ pradą. Galime prisiminti Evangelijos eilutes apie paskutinį Kristaus gundymą: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ (Mt 4, 8-9).
Šiuolaikinis vartojimas ne vien siūlo žmogui patenkinti kylančius troškimus, tačiau sukuria mechanizmus, kaip sukelti vis naujus troškimus. Jis įsuka į tokį materialumo ratą, apie kurį Girnius ar Jakas net nenumanė. Vartojimo kultūros plėtra remiasi žmogaus valios silpnumu ir noru vartoti bei verslo godumu kuo daugiau pagaminti ir parduoti. Vincentas J. Milleris vartojimo kultūrą aptaria kaip konfliktuojančią su krikščionybe, sukuriančią „vartotojo troškimą“, kuris esąs troškimų perteklius: „vartotojo troškimas nėra nukreiptas į tam tikrus objektus, bet yra perkeliamas į begalines potencialių objektų eiles. Gundymas skatina vartojimą pratęsdamas troškimą ir nukreipdamas jo neišvengiamus nusivylimus į kitus troškimus.“[14] Pratęsdami mintį, galime sakyti, kad kuo daugiau ir kuo tikslesnių troškimų sukuriama, tuo didesnė verslininko sėkmė. Jei anksčiau materialumas buvo pridengiamas „pragmatizmu“, dabartinėje vartojimo kultūroje tai aiškinama „vartotojo patogumu“. Per šventes, taip pat ir krikščioniškas šventes, dirbantys prekybos centrai veikia ne dėl ko kito kaip dėl pirkėjų „patogumo“, didieji prekybos miesteliai-centrai taip pat yra vardan vartotojo „patogumo“. Jei anksčiau buvo kalbama apie verslininkų atsakomybę darbininkų atžvilgiu, šiandien nemažiau svarbu pabrėžti verslininkų atsakomybę vartotojų atžvilgiu. Vartojimo kultūra sustiprino materialines nuostatas ir lygybės supratime. Visi vartotojai yra lygūs kaip vartotojai, ankstesnioji darbininkija emancipavosi, taip ir negavusi dvasinio švietimo.
Pagundos vartoti visuomet bus didesnės nei galimybės. Vartotojiškos visuomenės gundymai sukelia neturtingųjų pavydą, kuriame gali būti noro, kad socialinis teisingumas būtų didesnis, tačiau dažniausiai jo pagrindas yra vien noras daugiau turėti bei negebėjimas kelti kitų tikslų nei materialiniai. Edwardas Hadas atkreipia dėmesį į skirtumą tarp absoliutaus neturto ir sąlyginio neturto. Būtent pastarąjį sieja su godumu, kuomet pavydas randasi ne iš neturto, o savo padėtį lyginant su tais, kurie gyvena geriau ir turi daugiau. Į pavydą linkęs sąlyginis neturtas sukuriąs jausmą, kad esi per menkai apmokamas, tinkamai neįvertintas, bei sugebąs godumą pateisinti noru gyventi taip „kaip kaimynai“: „Didelio namo gyventojas linkęs nepastebėti kaimynystėje daugybės mažesnių namų, – vien keletą didesnių. Žmogus, kuris turi gerą darbą, dažnai nesidomi daugybe blogesnių darbų, – vien keliais geresniais.“[15] Kiekvienas iš vaikystės prisimename pasaką apie žvejo pačią, jos suskilusią geldą ir didelius norus. Lietuvoje individualią ir valstybės gerovę taip pat esame linkę lyginti su Skandinavijos, o ne Afrikos šalių gerove, o asmeninę būklę – su tais, kurie turi daugiausiai.
Vartojimo visuomenė katalizavo pavydą, vieną pagrindinių krikščioniškų ydų, kurio pagrindas yra ne socialinis neteisingumas, o įsivaizduota teisė lygiai vartoti. Sėkmingieji verslininkai neabejotinai patenka į šio pavydo akiratį, tad vartojimo kultūroje neigiamas verslininkų įvaizdis įgauna dar ir šių papildomų bruožų.
Vietoj išvadų: krikščioniškoji programa
Grįžtant prie klausimo, ar krikščionybė Lietuvoje padarė įtaką tam, kaip Lietuvoje vertinami verslininkai, galime atsakyti teigiamai, bent tiek, kiek gyvename krikščionybės suformuotoje kultūroje. Tačiau vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad krikščionybė padarė lemiamą įtaką. Penkiasdešimt ateizacijos bei komunistinės indoktrinacijos metų suformavo dvi kartas. Todėl visuomenėje regimas siekis to, ką šiuolaikine kalba būtų galima pavadinti „socialine darna“, gali būti perimtas tiek iš krikščioniškosios tradicijos, tiek iš sovietinio klasinio antagonizmo. Be to, požiūrio į verslininkus vienareikšmiškai negalime įvardyti kaip neigiamo. Kaip neigiami identifikuojami vien tam tikri požymiai, drauge pripažįstant, kad verslininkai yra sunkiai dirbantys ir žvelgiantys į ateitį, taip pat iš dalies pripažįstama, kad verslininkai socialiai atsakingi: nors daugiau nei 20 proc. atsakiusiųjų verslininkui priskiria išnaudotojo savybę, 28,1 proc. nurodo, kad jis yra suteikiantis ir duodantis[16], daugiau nei 43 proc. mano, kad verslininkams rūpi aplinkosauga.
Tačiau jei iš tiesų kritiškame požiūryje į verslą esama krikščioniškų nuostatų, net jei jos neįsisąmonintos, tai nuteikia optimistiškai. Tuomet padėtį gerinti galima stiprinant verslininkų bei visuomenės krikščioniškąją savimonę bei vertybines nuostatas. Tiesa, viešumoje kalbėti apie tikėjimą bei krikščioniškąsias vertybes nėra labai populiaru, neretai tai gali iššaukti ir neigiamas reakcijas. Tai ir vyko prieš kurį laiką svarstant šeimos koncepciją, tačiau pozityvu yra tai, kad bent vienas kitas politikas drįsta deklaruoti savo krikščioniškas nuostatas. Tai nėra paprastas, o labai drąsus dalykas, nes įvardijus vertybes turi jomis ir vadovautis, kad tokios kalbos nebūtų vien tušti žodžiai, o pats neįsilietum į politikų reliatyvistų gretas.
Vienas kitas kultūros žmogus pasako esantis krikščionis, tuo aiškina vienus ar kitus savo kūrybos bruožus. Iš jaunųjų poetų bene atviriausias savo pozicija yra poetas Gintaras Bleizgys: „Kiekvienas rytas prasideda kreipimusi į Dievą, kiekvienas vakaras baigiasi padėka Jam už nugyventą dieną. Trečdalį sekmadienio praleidžiu bažnyčioje, kas penkios savaitės šeštadieniais ją plaunu, kas septynios – budžiu prie durų, vykdau kitus man paskirtus patarnavimus. Gal kam nors šiais laikais toks gyvenimas ir gali pasirodyti nuobodus, bet prieš šimtą penkiasdešimt metų tai buvo įprasta statistinio europiečio elgsena.“[17]
Tačiau kol kas nėra verslininkų, kurie taip atvirai bei viešai dėstytų savo krikščioniškąsias nuostatas. Pasaulyje gyvuoja dar prieškariu įkurta Tarptautinė krikščionių verslininkų sąjunga (International Christian Union of Business Executives, UNIAPAC), tačiau neteko girdėti kurio nors Lietuvos verslininko pareiškimo, kad jis dalyvautų šioje ar kurioje nors panašioje kitoje organizacijoje. Lietuvos visuomenė yra skeptiška vertybinių deklaracijų atžvilgiu, dėl ko piktinasi jomis užsiimančiais politikais – jų deklaruojamos vertybės yra tik dar vienas „melas“. Tačiau ji vertybių deklaracijas atleidžia poetams, o išgirdusi jas iš verslininkų veikiausiai labai nustebtų. Evangelijoje užfiksuotas įvykis, kai Kristus sėdi už stalo su muitininkais ir nusidėjėliais, o rašto aiškintojai ir fariziejai, išvydę jį drauge su jais valgant, piktinasi, Jėzus, veikiausiai, gana griežtai ir su ironija „teisiesiems“ priekaištautojams replikuoja: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“ (Mt 9,12-13). Dalis dabartinių Lietuvos verslininkų, kaip ir anų laikų muitininkai, reflektuoja ir pripažįsta veiklos, kuria užsiima, tam tikrą „moralinį blogį“. Tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis gyventojų galvoja, kad verslas išnaudoja kitų žmonių darbą, taip pat didžioji dalis jų mano, kad verslininkai pažeidžia moralinius principus, nemažai tvirtina, kad nesama verslininkų, kuriuos jie patys gerbtų ir jais pasitikėtų. Verslininkų savęs vertinimas iš esmės daug nesiskiria nuo likusios visuomenės. Tačiau vienas iš tikėjimo paradoksų ir yra būtent tas, kad Kristus pasikvietė prie stalo muitininkus, o fariziejus išsiuntė „pasimokyti“, ką reiškia Šventraščio žodžiai. Verslininkai yra pirmieji, kurie gali nemažai nuveikti keisdami visuomenės bei savo pačių kritinį požiūrį į savo veiklos vertybinius aspektus, pirmiausiai mylėdami savo artimą kaip save patį bei tai realizuodami veikloje ir vengdami anksčiau aptartų ydų; burdamiesi į verslo organizacijas ne vien pagal profesinį pobūdį, bet ir su tais, kurie angažuojasi krikščioniškam veikimui.
[1] Antanas Maceina, Raštai, 2 t., sud. A. Rybelis, Vilnius: Mintis, 1992, p. 61.
[5] Povilas Jakas, „Socialinė krikščionybė“, Kaunas: Akiratis, 1939, p. 119.
[7] Mykolas Krupavičius, „Visuomeniniai klausimai: Straipsnių rinkinys iš jo palikimo“, Chicago: Popiežiaus Leono XIII fondas, 1983, p. 275.
[9] Juozas Girnius, „Idealas ir laikas: Žvilgsnis į dabarties ateitininkiją ir lietuviškąją išeiviją“, Chicago: Draugas, 1966, p. 217.
[10] Juozas Girnius, Ibid., p. 234.
[11] Michael Novak, „How Christianity Changed Political Economy“, in: A Free Society Reader: Principles for the New Millennium, ed. by M. Novak et al., Lanham: Lexington Books, 2000, p. 103.
[12] Mykolas Krupavičius, „Visuomeniniai klausimai: Straipsnių rinkinys iš jo palikimo“, Chicago: Popiežiaus Leono XIII fondas, 1983, p. 248–249.
[13] Guoda Azguridienė, „Sovietmečiu nebuvo vartojimo kultūros? Taip, nes buvo išgyvenimo kultūra“, [Interaktyvu] [Žiūrėta: 2013 04 19] Prieiga per internetą: <grynas.delfi.lt>
[14] Vincent J. Miller, „Consuming Religion: Christian Faith and Practice in a Consumer Culture“, New York; London: Continuum, 2004, p. 109.
[15] Edward Hadas, „Human Goods, Economic Evils: A Moral Approach to the Dismal Science“, Wilmington [Del.]: ISI Books, p. 170.
[16] Šiuo rodikliu Lietuva ypač išsiskiria iš kitų posovietinių šalių, dalyvavusių tyrime: kitose šalyse, Bulgarijoje, Gruzijoje ir Kirgizijoje teigiamai atsakė du ar tris kartus mažiau apklaustųjų.
[17]Gintaras Bleizgys, „Požiūriai“, [Interaktyvu] [Žiūrėta 2013 04 19] Prieiga per internetą:
<http://www.tekstai.lt/>
