Pensijų tema retai svarstoma atviru protu – ji tokia politiškai jautri ir „savaime aiški“, kad, nepaisant nuolatinių problemų, apie esmines pertvarkas viešai nekalbama. Tos nuolatinės problemos įvardijamos kaip pinigų trūkumas pensijoms mokėti arba mažos pensijos (o tai iš esmės yra tas pats). Valstybė atrodo vienintelė ir nepamainoma pensijos mokėtoja, be kurios senatvėje būtume pasmerkti skursti ir vargti. Oskari Juurikkala nurodo tikrąsias esamų pensijų sistemų problemų priežastis. Jis siūlo mąstyti „išlipus iš dėžės“ ir pagalvoti, kas atsitiktų, jei šios valstybinės sistemos nebūtų. Juk taip pasaulis gyveno vos prieš šimtą metų, o daugybė šalių gyvena iki šiol (nebūtina paniekinamai jas vadinti „Trečiojo pasaulio“ šalimis). Užuot laikęsis šiandien madingos vertybiškai neutralios mokslininko pozos, Juurikkala užima aiškią vertybinę poziciją, kurios ašis yra šeima ir bendruomenė, o ne beveidis biurokratinis gerovės valstybės socialinio aprūpinimo sistemos mechanizmas.
Oskari Juurikkala – Helsinkio universiteto Tarptautinės ekonominės teisės instituto tyrėjas š. m. gegužės 19 d. skaitė paskaitą Lietuvos laisvosios rinkos instituto surengtoje ekspertų diskusijoje apie dabartinės pay as you go pensijų sistemos problemas Europoje ir galimas Sodros alternatyvas Lietuvoje. Plačiau su šiuo požiūriu galima susipažinti kolektyviniame veikale Pension Provision: Government Failure around the World (ed. by Philip Booth, Oskari Juurikkala, Nick Silver, London: The Institute of Economic Affairs, 2008: http://www.iea.org.uk/files/upld-book445pdf?.pdf). Paskaitos garso įrašą iš anglų kalbos kiek trumpindama vertė Mingailė Jurkutė.
Iš anksto perspėju, kad mano pasiūlymas gali pasirodyti perdėm radikalus. Kai kuriais aspektais jis iš tiesų radikalus, tačiau kartu – labai paprastas ir nuosaikus. Tikiuosi, jog koncepcija, kurią čia išdėstysiu, atvers alternatyvią perspektyvą ir kartu paakins daugiau diskutuoti šia tema.
Pradėdamas kalbėti apie bendrą socialinio aprūpinimo situaciją noriu išryškinti kelias problemas, kurias sukelia valstybės įsitraukimas į socialinės apsaugos sistemą. Šiuo metu pasaulyje vyrauja vadinamosios PAYG (pay as you go) socialinio aprūpinimo sistemos. Jos paremtos lėšų perskirstymu, o ne kaupimu. Dirbantieji moka įmokas, o išmokas gauna dabartiniai pensininkai ar kitos grupės, kurioms tai garantuoja įstatymas. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus moka vieniems, o po to pats gauna iš kitų. Trumpai galima suminėti penkias pagrindines tokiose sistemose kylančias ar jų nulemtas problemas.
Pirmoji – informacijos valdymo problema. Valstybė disponuoja labai apibendrintais statistiniais duomenimis, kurie mažai ką gali pasakyti apie individualius asmenų poreikius. Tuo tarpu rinkos (per kainas) teikiama informacija, nors iš pažiūros ir chaotiška, iš tiesų yra tiksli ir išsami. Tačiau centriniai planuotojai, nepriklausomai nuo kompetencijos ir geranoriškumo, nėra radę būdo jai apdoroti ir struktūruoti taip, kad ji atspindėtų skirtingų grupių specifinius poreikius.
Antroji problema – per ilgesnį laiką PAYG išryškėjančios sisteminės ydos. Iš pradžių sistema veikia puikiai – kelerius metus, gal net kelis dešimtmečius. Bet ilgainiui jos administravimas tampa vis brangesnis, didėja išlaidos sistemai išlaikyti. Kartu su vidiniais pensijų procesais vyksta permainos visuomenėje – kyla jos gyvenimo lygis, vyksta stratifikacija. Reaguodama į visuomenės turtėjimą sistema sudėtingėja, tačiau joje atliekami pertvarkymai vis mažiau reikšmingi, bendras sistemos efektyvumas smunka. Išsikerojusį sistemos aparatą praktiškai tesupranta vien ekonomikos ekspertai, paprastiems žmonėms jis tampa vis mažiau skaidrus, jie jaučiasi išstumti iš juos tiesiogiai paveikiančių sprendimų priėmimo proceso ir nebesusigaudo, ar nauji pertvarkymai bus jiems naudingi, ar pakenks.
Trečioji problema susijusi su viešojo ir privačiojo intereso sankirta. Tai klasikinė politinės ekonomijos teorinė problema. Politikai mėgsta inicijuoti pertvarkymus net ir tada, kai jų siūlomos reformos neduoda apčiuopiamos naudos, kadangi pats politiko įsikišimas yra aiškiai matomas visuomenėje, o tikroji pertvarkymų reikšmė ar net negatyvios pasekmės išryškėja tik laikui prabėgus. Tad šiuo atveju pati demokratinės politikos logika daro pensijų sistemas ypač sunkiai reformuojamomis. Ir nors įvairiuose Europos šalių visuomenių sluoksniuose stiprėja supratimas, kad socialinės apsaugos sistemas reformuoti būtina, patys politikai apie rimtas reformas itin mažai diskutuoja, o jei apie tai ir kalbama, tai vykdyti tokių reformų niekas neketina – dažnai, net pripažinus reformų būtinybę, jų vykdymas nukeliamas dešimtmečius į priekį.
Ketvirtoji problema – vadinamasis „persotinimo“ efektas. Imdamasi reguliuoti tam tikrus ekonomikos aspektus, valstybė podraug sukelia anksčiau, iki jos įsikišimo, nebuvusias problemas, kuriomis vėliau pateisina savo tolesnį įsikišimą. Čia galima pasiremti finansų rinkos reguliavimo pavyzdžiu: aš laikausi nuomonės, kad dabartinė finansų krizė kilo iš nenusisekusios valstybinės finansų reguliavimo politikos, tačiau politikai teigia, kad problemos kilusios dėl laisvos rinkos, suvešėjusio bankininkų godumo ir t. t., todėl politikai privalantys įsikišti ir išgelbėti sistemą, nors daugeliu atveju problemų priežastis yra būtent jų padarytos klaidos.
Dar viena valstybės kišimosi pasekmė yra ta, kad valstybei perėmus socialinio aprūpinimo funkciją visų kitų ligi tol veikusių sistemų – šeimos, individualaus taupymo, savipagalbos ir labdaros organizacijų – turėtasis aktyvus socialinis vaidmuo menksta ir dažniausiai išnyksta. Tai ypač ryšku pažvelgus į komunistines šalis – visuomenėse, kur valstybė yra vienintelė aprūpintoja, žmonės ilgainiui ima galvoti, kad be valstybės jie tikrai pražūtų, nesugebėtų išgyventi. Tad dabartinėse, o ypač postkomunistinėse visuomenėse, kuriant valstybės reguliavimą pakeičiančias schemas, mums prireiks vaizduotės, nestandartinio mąstymo, kad sukurtume situaciją, kurioje valstybės garantijas ir paramą pakeičia savanoriški individualūs ar bendruomeniniai sprendimai.
Penktoji problema susijusi su valstybės nesugebėjimu išgirsti tikruosius piliečių poreikius. Šią problemą atskleidžia ir išryškina vadinamasis subsidiarumo principas, suformuotas Katalikų Bažnyčios. Tai labai subtilus principas, kurio negalima visur ir visada pritaikyti vienodai, tačiau bandant suprasti, kas yra socialinė apsauga, labai svarbu jį permąstyti. Pasitelkiant žymiosios Jono Pauliaus II enciklikos Centesimus annus žodžius: „[naujo tipo „gerovės valstybėje“ vis dėlto buvo] neišvengta ir perdėjimų bei piktnaudžiavimų, dėl kurių, ypač pastaraisiais metais, gerovės valstybė susilaukė griežtos kritikos ir buvo praminta „globos valstybe“. Gerovės valstybės neveiklumas ir trūkumai kyla dėl netinkamo valstybės funkcijų supratimo. Ir šioje srityje turi galioti subsidiarumo principas: aukštesnioji visuomenė [t. y. valstybė] neturi kištis į žemesniojo lygmens visuomenės [šeimos, labdaros organizacijos] vidinį gyvenimą ir siaurinti jos kompetenciją; veikiau ji turi ją iškilus būtinybei paremti ir pagelbėti jai derinti jos pačios veiklą su kitomis visuomenės jėgomis, siekiant bendros gerovės“ (Centessimus annus, 48).
Toliau jis užsimena apie bendrąjį saugumą ir socialinę apsaugą: „Valstybei tiesiogiai įsikišant ir perimant iš visuomenės atsakomybę, žmonės tampa vangūs, o valstybės aparatas išsipučia, jame dominuoja biurokratinė logika, o ne pastangos pasitarnauti žmonėms; lygia greta neįtikėtinai sparčiai auga apataro išlaikymo išlaidos. Iš tikrųjų regis, jog vargą geriau pažįsta ir geba geriau patenkinti atitinkamus poreikius tas, kuris yra arčiau vargo ir kuris tampa panašesnis į vargšą. Be to, neretai kai kuriems poreikiams reikia ne medžiaginės pagalbos, o gilesnio žmogaus vargo ir skundo išklausymo. Tik pagalvokime apie pabėgėlių, imigrantų, senukų ar ligonių padėtį ir apie daugelį kitų, kuriems reikia pagalbos ir paramos, kaip antai narkomanai; visiems jiems tikrai padėti galės tik tas, kuris greta būtinosios pagalbos suteiks išties brolišką paramą“ (ibid.).
Tokios yra penkios dažniausiai pasitaikančios problemos, kylančios valstybei pradedant kištis į visuomenės gyvenimą. Aš nesakau, kad tokio kišimosi turėtų nelikti, tačiau jis turėtų remtis visuomenės subsidiarumo principu ir apsiriboti būtinos paramos ir pagalbos teikimu.
Prieš pereidamas prie savo pasiūlymo norėčiau išryškinti kai kurias specifines Europos PAYG sistemos problemas. Šiuo metu kaip tik daug diskutuojama apie šių sistemų efektyvumą. Mano nuomone, tam tikru mastu dabartinės sistemos veikia, bet tam tikru mastu veikia ir komunizmas. Nesakau, kad dera ant to paties laiptelio statyti komunizmą ir socialinės apsaugos sistemą, tačiau tam tikrą analogiją galima išvesti – juk Europos pensijų sistemos remiasi socialistine logika ir nuostata, kad valstybė turi parūpinti viską.
Kuo remiuosi teigdamas, kad PAYG sistemoms kyla didelių problemų ir laikui bėgant situacija tik blogėja? Viena labiausiai paplitusių problemų yra vadinamasis priverstinis išėjimas. Jau kurį laiką stebima tendencija, kad žmonės išeina į pensiją vis jaunesni, nors bendri visuomenės sveikatos ir gyvenimo trukmės rodikliai tik gerėja. Akivaizdu, kad tai vyksta ne dėl žmonių nepajėgimo toliau dirbti – jie tiesiog arba nebenori, arba jiems tai neapsimoka. Būtent tokią išvadą priėjo amerikiečių ekonomistai, atlikę tyrimą daugybėje šalių: jie nustatė, kad dirbantieji dažnai pasiekia tašką, kai toliau dirbti neapsimoka ekonomiškai – nors ir toliau moki mokesčius, bet pensijų išmokos nebedidėja. Europoje pensinis amžius yra išties labai mažas, atskirose šalyse šis skaičius varijuoja, tačiau bendras vidurkis yra apie 61,1 m. Turint omenyje, kiek žmonės dirbdavo prieš 50 ar prieš 100 metų, šis amžius išties stulbinamai mažas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, privačiame sektoriuje dirbantys žmonės išeina į pensiją vidutiniškai 57,5 m., Graikijoje, – sklinda gandai, – 50 ar 55 m. Nemažai atskirų visuomenės grupių – policininkai, kariai, gaisrininkai ir pan. – į pensiją išeina dar anksčiau. Aišku, toks darbas reikalauja daug fizinių jėgų ir ištvermės, tad ankstyva pensija yra pagrįsta, tačiau kodėl šie žmonės negalėtų įsidarbinti kitame, mažiau fizinių jėgų reikalaujančiame darbe? Juk šie žmonės yra labai patyrę, jie galėtų nesunkiai susirasti kitą darbdavį.
Ieškant ankstyvo išėjimo į pensiją problemos šaknų, atsiskleidžia du dalykai. Pirmas – jau aptartasis ekonominio naudingumo veiksnys. Pats pensijų sistemos modelis yra sukonstruotas taip, kad pasiekus tam tikrą amžių išeiti į pensiją tampa naudinga. Kita – neįgalumo pensijos gavimo taisyklės. Daugelyje šalių neįgalumo pensijų taisyklės sudarytos taip, kad jomis labai lengva piktnaudžiauti: ypač lengva įgyti negalinčiojo dirbti statusą motyvuojant depresija, nuovargiu. Švedijoje buvo atliktas labai platus ir išsamus šio klausimo tyrimas: švedai susivokė, kad daugybė žmonių, būdami visiškai sveiki, išeina į pensiją 50-ies ar 55-erių, nes paprasčiausiai nebeturi motyvacijos dirbti. O gydytojai jiems išduoda pažymėjimus be jokios rimtesnės apžiūros. Supratus šią problemą, Švedijos sistema buvo reformuota ir, atrodo, dabar veikia geriau. Tačiau ši problema tėra didesnės, anksčiau minėtosios problemos dalis – valstybė teturi labai apibendrintą informaciją apie savo piliečius ir negali aprėpti bei suvaldyti daugybės panašių smulkių aspektų. Juoba beveidžiame valstybės aparate vis mažėja atskirų asmenų atsakomybės našta, kaip šiuo atveju nutiko su Švedijos gydytojais. Siekiant išpręsti tokias problemas, minėtąjį aparatą reikia nuolat stiprinti, gerinti, kartu ir branginti, vis daugiau lėšų skiriant pačios sistemos administravimui.
Neseniai atliktos studijos rodo, kad ankstyvas išėjimas į pensiją turi ne tik teigiamų pasekmių – tai dažnai sukelia depresiją, didina vienatvės pojūtį ir net atsiliepia fizinei sveikatai. Jūs galite sakyti – šios studijos klysta, žmonės išeina į pensiją dėl sveikatos problemų, o ne atvirkščiai. Iš tiesų visą darbo dieną dirbantis žmogus būna pavargęs, dažnai neturi didelės motyvacijos ir jaučia, kad gyvenimas būtų daug gražesnis, jei jis išeitų į pensiją. Bet jau po 6 mėnesių pensijoje vėl atsiranda noras grįžti į darbą, nes gyvenime niekas nebevyksta, apima jausmas, kad esi niekam nereikalingas. Yra sukaupta daugybė įrodymų, kad tokia būsena pasitaiko tikrai dažnam. Todėl yra svarbu pasiūlyti galimybę dirbti nepilną darbo dieną ar kitas užimtumo formas tiems, kurie nėra geriausios fizinės sveikatos ir visos dienos dirbti gal tikrai nebegali.
Kita didelė ir išties stebėtina valstybinės PAYG pensijų sistemos nesėkmė – mažėjantis gimstamumas. Ne paslaptis, kad daugumoje Europos šalių gimstamumas yra tikrai žemas – viena moteris vidutiniškai pagimdo vieną vaiką. Nesakau, kad žmonės turėtų būti verčiami auginti vaikus, tačiau egzistuoja principinis ryšys tarp blogai suprojektuotos pensijų sistemos ir šeimoje auginamų vaikų skaičiaus. Kodėl? Tam yra dvi priežastys: pirmoji vadinama išstūmimo, antroji – piktnaudžiavimo efektu.
Išstūmimo efektas labai paprastas. Prieš atsirandant valstybės globai, natūralus būdas socialiniam saugumui užtikrinti buvo šeima. Beje, daugelyje šalių toks socialinės apsaugos būdas tebegyvuoja – žmonės augina daug vaikų, tam reikia nemažai laiko, jėgų ir pinigų, tačiau taip jie investuoja į savo saugią senatvę. Valstybės įsikišimas panaikino šį ekonominį šeimos bruožą.
Piknaudžiavimo efektas atsiranda todėl, kad pensijų išmokos nėra susietos su auginamų vaikų skaičiumi. Tačiau sąsaja akivaizdi – bendras visuomenėje auginamų vaikų skaičius nulemia, kokias senatvės pensijas gaus dabartiniai dirbantieji, nes jų vaikai dirbs ir mokės mokesčius pensijų išmokoms. Anksčiau tėvai daug laiko ir pinigų skirdavo vaikų auginimui, lavinimui, tačiau iš to ir gaudavo tam tikros naudos. Šiandien toks ryšys yra sunaikintas. Tai nereiškia, kad žmonės turi auginti vaikus tam, kad galėtų užsitikrinti saugumą senatvėje, tačiau būtų sąžininga sudaryti palankias ekonomines sąlygas tiems, kurie norėtų auginti daug vaikų. Galų gale tai būtų naudinga pačiai visuomenei – Europos atveju juk jau kalbama apie visuomenės išgyvenimą.
Jau minėjau pensijų sistemas neišvengiamai lydinčią blogybę – nuolat augančias sistemos išlaidas. Kaip jau minėjau anksčiau – pačioje pradžioje paleidžiant sistemą ji veikia gerai ir teikia naudą. Apskritai sistemų paramstymui ir išlaikymui yra palanki ir viešoji nuomonė, turinti naivaus tikėjimo tobula valdžia, kartais kombinuojamo su absoliučiu netikėjimu rinkos sėkme, – tai irgi stimuliuoja PAYG sistemas.
Tokie įsitikinimai pateisina valdžios reiškiamus siekius: mes galime išspręsti bet kokias problemas, su kuriomis nesusitvarkytų nei rinka, nei pilietinė visuomenė. Antai Anglijoje jau daugelį metų vyksta debatai, kaip reikėtų pagerinti pensijų sistemą, bet man nėra žinoma beveik jokių tikrų pertvarkymų, – galbūt jie nusprendė pailginti pensinį amžių, tarkime, po kokių 20 metų. Tai būtų labai tipiška: politikai dažnai mėgsta skelbti pradėsią permainas kada nors po daug metų. Antra vertus, kartais pradėti reformas yra tikrai nelengva, antai Prancūzijoje prieš keletą metų buvo pateikti keli pasiūlymai, ir atsakydami į tai žmonės išėjo į gatves, kėlė riaušes beveik kaip Graikijoje – ir vyriausybei teko atsitraukti. Tačiau atidėti reformas yra neatsakinga, nes laikui bėgant reformuoti sistemą bus tik sunkiau.
Manęs prašė pristatyti auditorijai jau praktiškai įgyvendintus PAYG sistemų reformos sprendimus. Buvo tikrai sunku tokių rasti. Dauguma sprendimų remiasi viena iš dviejų strategijų: didinti įmokas arba didinti pensinį amžių, tačiau nė viena šių alternatyvų nesprendžia socialinės apsaugos problemų iš esmės.
Todėl norėčiau trumpai pristatyti savo (kartu su Philipu Boothu, The Institute of Economic Affairs direktoriumi) parengtą galimą išėjimo iš PAYG strategiją. Startinis mano pasiūlymo taškas: įsivaizduokite, kad valstybė nebeturi nieko bendra su socialine apsauga. Kas nutiktų? Manau, tokioje situacijoje mes pamatytume, koks yra tikrasis valstybės įsikišimo poreikis. Ir valstybės įsikišimas turėtų patenkinti būtent šį specifinį poreikį, o ne apimti visą socialinę rūpybą. Ar panaikinus valstybės globą žmonės imtų badauti, mirtų gatvėse? Tikrai ne, nėra priežasties panašiai manyti. Pažvelgus į mūsų pačių istoriją arba į šalis, kurios ir mūsų laikais neturi valstybinės pensijų sistemos, akivaizdu, kad žmonės nepražūva. Juo labiau taip nenutiktų mūsų šalyse – juk turime puikiai sutvarkytą valstybės aparatą, gerai funkciuonuojančią finansų rinką, gauname daug aukštesnes pajamas nei prieš 100 metų. Tad nelikus valstybės globos, tikrai staiga nenupultume 100 metų atgal ir netaptume skurdžiais. Pirmas pokytis tokiu atveju būtų tai, kad žmonės pradėtų dirbti ilgiau. Nes juk pats pensijos reiškinys, kai apie jį susimąstai, yra gana nenatūralus. Aišku, gyvenime ateina taškas, kai sveikata nebeleidžia toliau užsiimti intensyvia veikla, tačiau tai nereiškia, jog žmonės tiesiog turi visiškai liautis dirbti ir sėdėti vieni savo kambaryje bei žiūrėti televizorių… Daugelyje šalių, neturinčių pensijų sistemų, o ir mūsų šalyse prieš šimtą metų seni žmonės nebūdavo išstumiami iš visuomenės, priešingai – atlikdavo daugybę įvairių socialinių vaidmenų. Juolab kad šiandien daug lengviau surasti mažiau fizinių jėgų reikalaujantį darbą nei prieš 100 metų. Galiu paminėti smagų Suomijos pavyzdį – viena reklamos kompanija pasamdė močiutę, kad kontoroje keptų sausainiukus, pyragaičius, virtų kavą ir pan. Toje įmonėje dirbo labai jauni darbuotojai, ir vadovai sugalvojo pasamdyti vyresnį žmogų, kad subalansuotų atmosferą, įneštų daugiau ramybės, pagarbos, išminties ir t. t. Aišku, tai tik linksmas pavyzdys, bet išlaisvinus vaizduotę pradedi matyti daugybę galimų darbo vietų ir įdomių galimybių vyresniems žmonėms. Viena jų – konsultanto darbas srityje, kurioje žmogus dirbo visą gyvenimą ir yra sukaupęs nemažai patirties, – juk vyresnių žmonių privalumas ir yra patirtis, didesnis stabilumas, patikimumas, o daugelis darbdavių šias savybes vertina. Buriant komandas, kuriose būtų ir jaunų, veržlių, ir pagyvenusių, labai patyrusių darbuotojų, būtų galima pasiekti didelį bendrą darbo efektyvumą. Jeigu sudarytume palankias darbo sąlygas vyresniems žmonėms (tarkime, iki aštuoniasdešimties), išspręstume ne tik senatvės depresijos, vienatvės problemas, bet ir sumažintume bendras socialinės apsaugos sistemos bėdas.
Antroji mano pasiūlymo pakopa remiasi šeima – kalbu apie „didžiąją“, gimininę šeimą. Tai tarsi privati PAYG sistema – suaugę vaikai remia senus tėvus už tą paramą, kurią gavo patys vaikystėje. Tai tradicinė socialinės apsaugos forma. Aišku, šiuolaikinis žmogus gali sakyti, jog tai labai rizikinga sistema, ypač mūsų visuomenėje, kur žmonės turi labai mažai vaikų – juk vaikai gali prarasti darbą, galų gale numirti. Tačiau svarbu atsiminti kitų didžiosios šeimos narių vaidmenį. Žinoma, neprivalu kiekvienam auginti vaikus – juk jei neaugini vaikų, tau lieka daugiau pajamų, kurias gali taupyti, kaupti galvodamas apie senatvę.
Kokie yra šeima pagrįstų PAYG sistemų pranašumai už valstybines socialinės apsaugos sistemas? Pirmasis – informacinis. Šeimoje žmonės puikiai vienas kitą pažįsta, gerai žino, kam kokios paramos reikia. Antai šeimoje būtų labai sunku simuliuoti nedarbingumą siekiant išeiti į pensiją, ką labai nesunku padaryti valstybinėje sistemoje. Taip pat šeima pagrįstose sistemose susiformuoja stipresnis solidarumo jausmas nei beveidėje valstybinėje sistemoje, skatinami artimesni ryšiai, taip pat didesnės, daugiau vaikų auginančios, stipresnės šeimos.
Trečioji mano pasiūlymo pakopa – tai santaupos ir finansų rinkos. Tai galėtų būti pati svarbiausia pakopa, tačiau vėlgi negali žinoti, kokį sprendimą kuris individas pasirinks kaip labiausiai sau priimtiną. Labai svarbu yra suteikti žmonėms galimybę rinktis. Tačiau labai dažnai santaupos ir finansų rinkos yra efektyviausias būdas užsitikrinti socialinę apsaugą, ypač turint omenyje stiprų dabartinių rinkų išsivystymą. Aišku, šis būdas mažai gelbės šalyse, kuriose nėra patikimų bankų ir tvirtų pinigų sistemų, antai Afrikos žmonėms išties sunku taupyti, nes jų pajamos mažos, nėra tinkamos teisinės ir institucinės infrastruktūros. Šios pakopos plėtra taip pat skatintų daugybę teigiamų gretutinių dalykų – taupymo, savikontrolės, atsakomybės kultūrą. Visos tokios kultūros stoką matome šiandienėje Graikijoje – tvyro godumo atmosfera, žmonės gyvena neprisiimdami atsakomybės, didžiulės bėdos susikaupusios bankų sektoriuje.
Ketvirtoji pakopa – pilietinė visuomenė, kurioje efektyviai veikia labdaros ir savitarpio pagalbos organizacijos. Yra daugybė šiuos aspektus tyrinėjančios literatūros. Antai amerikiečių sociologas Davidas Bathow XIX a. JAV visuomenėje aptinka buvus labai platų spektrą organizacijų, kurios teikė pagalbą ligos, nedarbo atveju, pasirūpindavo senatvėje. Paskiros visuomeninės struktūros funkcionavo labai gerai, tačiau įsijungus valstybei ir pradėjus teikti tas pačias paslaugas jos nunyko, nes nebeliko rinkos – žmonės privalėjo mokėti mokesčius valstybės sistemai, tad nebuvo kaip konkuruoti. Taigi valstybė monopolizavo šių paslaugų rinką ir privatus aprūpinimas išnyko. Taip pat gerai žinoma, kad dar nesenais laikais panašią pagalbą teikė bažnytinės organizacijos. Visų šių privačių organizacijų pranašumas prieš valstybinę sistemą – minėtasis geresnis informuotumas, – jos daug lankstesnės, paremtos stipria solidarumo dvasia. Taip pat jos turi labai svarbių privalumų, nes telkia kultūrinę terpę ir ugdo dosnumą bei atjautą.
Penktoji pakopa remiasi valstybe. Taip, valstybė turėtų atlikti tam tikrą vaidmenį – šviesti žmones, teikti patarimus, kaip geriau užsitikrinti apsaugą atsižvelgiant į individualius poreikius. Tai būtų „minkštas“ įsikišimas, jis nepakeistų pirminių visuomenės organizacijos formų, tačiau jas paremtų. Valstybė galėtų atlikti skatinantį vaidmenį atidedant santaupas, teikiant labdarą. Taip pat galėtų būti mokama kokia nors nedidelė bazinė pensija, tik ne kaip vienintelis pajamų šaltinis, o pagalbinės išmokos labai ilgai gyvenantiems asmenims. Ji nebūtų susieta su gaunamomis pajamomis, pradedama mokėti, tarkime, nuo 75-erių, visuomenė praktiškai nepajustų šioms pensijoms skiriamos mokesčių naštos.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad šis penkių pakopų pasiūlymas tam tikra prasme yra neprognozuojamas – mes nežinome, kaip viskas klostysis tikrame gyvenime, kokie pasiūlymai bus pateikti sveikatos apsaugos srityje, – juk kas prieš šimtą metų būtų nuspėjęs, kad ateityje bus tiek sveikatos apsaugos rūšių. Jei mes būtume išlaikę tik valstybės teikiamą sveikatos apsaugą, tai tikrai nebūtume pasiekę tokio lygio, kokį turime dabar. Vėlgi pažvelkime į kompiuteriją – inovacijų mastas ir greitis tiesiog stebina. Todėl ypač noriu pabrėžti tai, kad esant keliems socialinę apsaugą užtikrinantiems šaltiniams, pati sistema būtų daug lankstesnė, daug atsparesnė socialiniams pokyčiams, geriau amortizuotų ekonominius smūgius. Mišriai santaupų kaupimo sistemai svarbūs visi mano minėti elementai – šeima, lanksti darbo rinka, pilietinė visuomenė, taupymo kultūra, valstybės pagalba. Pažvelkime kad ir į transporto sistemą – mes juk nenorime turėti vien automobolių arba vien traukinių: mums reikia ir automobilių, ir traukinių, ir autobusų, ir lėktuvų, ir laivų. Ir štai pakilus ugnikalnio pelenų debesiui mes, aišku, neišvengsime transporto sutrikimų, tačiau tai neparalyžiuoja visos sistemos, nes turime daug alternatyvų.
Pačiai pabaigai – keli stipresni žodžiai. Pirmas – žmonės yra nuostabūs, rinkų sprendimai yra puikūs, tačiau valstybės sprendimai sudėtingoje socialinių poreikių sistemoje anaiptol nėra tobuli. Manau, jog apribojus valstybės kišimąsi ir parėmus sistemą minėtais penkiais ramsčiais, pasekmės būtų stipresnė šeima, tvirtoje tradicijoje įsišaknijusi taupymo kultūra, didesnis dosnumas, solidarumas ir t. t. Žmonės yra labai išradingi rasdami kelius saviesiems poreikiams patenkinti. Tik jiems reikia suteikti galimybę apsispręsti, sukonstruoti, išrasti. Štai kodėl pagrindinis valstybės vaidmuo turėtų būti palengvinti šiuos pasirinkimus ir apsisprendimo galimybes.
Oskari Juurikkala, Helsinkio Tarptautinės ekonominės teisės instituto ekspertas
2010-07-19
Lietuvos laisvosios rinkos institutas pristato Helsinkio Tarptautinės ekonominės teisės instituto eksperto Oskari Juurikkala straipsnį, spausdinamą žurnale Naujasis Židinys-Aidai (2010 5-6). Primename, jog O. Juurikkala buvo pagrindinis pranešėjas LLRI organizuotoje diskusijoje „Socialinio draudimo sistemos pertvarka”.
